Vienuolis Bo Haeng Sunimas, pasaulietišku vardu Kęstutis Marčiulynas, Korėjoje yra jau senbuvis. Kelis kartus per metus trims mėnesiams atsiskiria aukštai kalnuose, valgo ryžius ir kimči, medituoja ir, kai turi laisvo laiko, atvyksta į Lietuvą pasidalinti tuo, ką išmoko. Šį pavasarį jis atvyks ne tik su spektakliu „Auksinė šventykla“, pansorio meistrais, bet ir unikalia, niekur dar pasaulyje nerodyta dzenvienuolių kaligrafijos paroda. 
Kaip kilo idėja atvežti kaligrafijos parodą į Lietuvą?
Esu Pietų Korėjoje jau daugiau kaip 12 metų. Pažįstu daug įvairaus rango vienuolių ir mokausi iš jų visko, ką jie gali duoti. Ar tai būtų energiniai kvėpavimo pratimai ar cigun gimnastika, ar kalbėjimo menas. Visko. Tai mano niekad nesibaigiantys universitetai. Labai esu laimingas, kad turiu tokių galimybių. Tad jau nuo 2006 metų, kai organizavau žinomo dzenmeistro Sol Chong Kunsunimo kelionę po Europą, aplankant ir Lietuvą, teko su juo susipažinti iš arčiau. Jis man susakė tam tikras praktikas, kurias būtų gerai man atlikti, ir pasiūlė praleisti žiemos bei vasaros atsiskyrimus jo šventykloje. Tikrai didelė galimybė man atsivėrė medituoti kartu su solidžią meditacinę patirtį turinčiais vienuoliais. Sol Chong Kunsunimas, tik nugriebdamas minutę laisvo laiko, rašydavo kaligrafijas. Tai didelis darbas! Kuomet jis rašo, reikia paruošti popierių, teptukus, nusausinti tušą, pakabinti parašytą kaligrafiją, kad išdžiūtų, paduoti jam švarų popierių. Visuomet jam patarnaudavo keletas vienuolių. Per pirmą atsiskyrimą aš taip pat pasiprašiau padėti. Taip „už gerą darbą“ gavau dovanų kaligrafiją, parašytą asmeniškai man. Tai didelė dovana ir nuoširdumo įvertinimas. Taip man sakė vyresni vienuoliai. 
Kitus atsiskyrimus taip pat būdavau visuomet prie kaligrafijas rašančio Meistro. Stebėjau, kaip jis tai atlieka. Jau suprasdavau, kuri labiau pasisekusi, kuri šiaip, o kurią jis akimirksniu sudraskydavo, nes vis vien kažkas būtų paėmęs, o jis neleido, kad jo požiūriu nevykęs kūrinys būtų matomas kitų. Ir vėl gavau šį kartą jau keletą kaligrafijų dovanų. Tad paskutinę vasarą, persiritus 3 mėnesių atsiskyrimui į antrą pusę, paprašiau, kad parašytų kelias kaligrafijas būsimai parodai Lietuvoje. Meistras išsyk sutiko. Man atrodė, kad jis laukė to prašymo jau kelias dienas. Didelei vyresnių vienuolių nuostabai, Meistras visą popietę paskyrė vien kaligrafijų rašymui. Tą procesą užfiksavau nuotraukose. Tad taip ir atsirado ši unikali dovana Lietuvai. Juo labiau, kad jis jau buvo matęs Vilnių, Kauną… ir pažinojęs žmones. Ypač jį sudomino ir pakerėjo tas vakaras, kai lapkričio 1 dieną nuėjome sutemus į Rasų kapines. Tiek žmonių, žvakučių… Jis tik pasakė, kad nustebęs, kaip lietuviai gerbia mirusius… Nuo to laiko jis labai pagarbiai priima svečius iš Lietuvos, kuriuos tik man tenka jam pristatyti. O tai vienas didžiausių šiuo metu esančių vienuolių Korėjoje.
Gal ten gyvenant tarp vienuolių ir pačiam teko mokytis kaligrafijos?
Teko. Kiniško rašymo ne, korėjietiško taip. Tai truputį skiriasi, tačiau teptukai, popierius, pasiruošimas tas pats. Kuomet mokiausi kalbos Donguko universitete, teko dalyvautu konkurse. Tarp kelių dešimčių užsieniečių užėmiau 3 vietą ir gavau diplomą. Bet tai visai kas kita, ką daro Meistras ar kiti dzenmokytojai. Galbūt dar teks ir pasimokyti. Šiuo metu daugiau dėmesio skiriu meditacijai ir kvėpavimo pratimams.
Kuo ypatingas Sol Chong Kunsunimo kaligrafijų rašymo būdas?
Sol Chong Kunsunimas mokėsi iš savo Mokytojo dzenmeistro Won Dam SN, kurio kaligrafijos Pietų Korėjoje labiausiai vertinamos. Won Dam SN to rašymo išmoko iš Mang Gong SN, žinomo dzenmeistro. Tai tradicija pagrįsta mokymo perdavimu iš kartos į kartą. Kaligrafija Korėjoje – pripažinta Tautos Brangenybė. Man labai malonu, kad Lietuvos žmonės turės progos tai pamatyti.
Ar pamatę supras…?
Aišku, kad ne, 100 %! Tačiau tame rašyme yra užkoduota energija, Visatos Harmonija. Ji ramina, pakylėja ir pan. Bandysiu kiek galima daugiau suteikti informacijos parodos metu, tiek tiesioginės, tiek pasąmoninės. Ir gal nemažai yra žmonių Lietuvoje, kurie techniškai ir praktiškai supranta kaligrafiją labai gerai. Tad įdomu bus pasiklausyti žinovų nuomonės.
Kuo skiriasi dzenkaligrafija nuo kitų žmonių, ne vienuolių kaligrafijos?
Dzenvienuoliai užrašo savo eiles, kai kažką išgyvena praktiškai. Tai poezija. Be to, jie rašo tam tikrą mokymo nuorodą, kuri padeda suvokti Mokymosi Kelią. Ir tame rašymo braiže galima pajusti ne tik Meistro kaligrafo ranką, bet kokią gilią meditacinę būseną samadhi yra pasiekęs vienuolis, tai rašantis. Tai jaučiasi paprastam, nieko bendro su ta kultūra neturinčiam žmogui. Tai kaip Magija…
Parodos bus surengtos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje…
Suspėjau tik šiuose miestuose, nors prašo ir kitų miestų žmonės, pasiryžę viską suorganizuoti. Neapseinama ir be užsienio šalių pageidavimų, nes jau pasklido gandas, kad tokioje mažoje Lietuvoje bus rodomos unikalios kaligrafijos iš Korėjos vienuolynų… Gal kitais metais Budapešte, Gdanske, Barselonoje… Bet tai jau kita tema.
Ačiū už pokalbį.
Vytautas Nosevičius
Kaligrafijos parodos bus eksponuojamos:
Vilniuje – Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje (Pilies g. 40) kovo 21–balandžio 7 d. Atidarymas kovo 21 d. 18.30 val. Kovo 22 d. 18 val. Bo Haeng Sunim skaitys paskaitą „Zen praktika“. Paskaita vyks Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje, Pilies g.40, Vilnius.
Kovo 23 – 24 d. Vilniaus Zen Centre vyks atsiskyrimas su Vienuoliu Bo Haeng Sunim.
Adresas Mokyklos 21a, Vilnius.
Kaune – Kauno įvairių tautų kultūros centre (Šv. Gertrūdos g. 58) balandžio 10–16 d. Atidarymas balandžio 10 d. 18 val.
Klaipėdoje – Klaipėdos m. savivaldybės viešojoje bibliotekoje (J. Janonio g. 9) balandžio 22–gegužės 3 d. Atidarymas balandžio 22 d. 18 val.
Kaligrafijos parodos nemokamos.
