Ekstremalioji Jordanija


Rolandas Žygas

Prieš išvykdamas mėginau pagrįsti kelionės tikslą – tiesiog pakeliausime po Jordaniją. Ir ne vienas užklausdavo: ką mes veiksime, juk kalnų ten nėra… Dabar, jau po kelionės, galiu drąsiai pasakyti, kad tai – pati vaizdingiausia mano kelionė. Kaip vienas bendražygių pasakė, ateityje bus sunku sugalvoti ką nors įspūdingesnio.
Į Jordaniją skridome per Izraelį.
jordanija.jpg Tai buvo turbūt vienintelė klaida, nes žydų saugumas ir pareigūnų klausimai kartais tiesiog išvesdavo iš proto. O juk turėjai išlaikyti šaltus nervus…
Amanas – Jordanijos sostinė, didžiulis baltas miestas. Jam būdingi neaukšti pastatai ir mažai žalumos. Gyventojų – vienas milijonas aštuoni šimtai tūkstančių. Akį iškart patraukia miesto dydis. Pastatai vienas kito neužstoja, todėl gali įžiūrėti toli. Kainos čia panašios kaip ir Lietuvoje, samdomas transportas nėra brangus, o benzinas gerokai pigesnis.
Pirmasis žygio etapas – Hidano ir Mujibo tarpekliai.akmeninis-tiltas.jpg Mūsų bendras maršrutas – 33 km. Tarpekliai yra draustinio teritorijoje, gauti leidimus pasivaikščioti jais labai sudėtinga, o gal net neįmanoma. Todėl, kad mažiau pastebėtų, prie jų atvažiavome naktį. Keliavome ne sezono metu. Aišku, rizikavome užėjus lietui ir staigiai pakilus vandeniui tarpekliuose būti nuplauti iki pat Negyvosios jūros, bet mūsų tikslas buvo bet kokia kaina ten pakliūti ir juos pereiti.
Galiu pasakyti vieną, kad tai tikri tarpekliai, giliai įsirėžę į uolų masyvą. Maršrutą pradėjome ties jūros lygiu, o baigėme prie Negyvosios jūros – 400 metrų žemiau jo. Uolų formos ir spalvos priminė meno kūrinius. Laimei, šaltiniai, arbaros-pertraukele.jpgkuriais viso maršruto metu mums teko bristi, o kartais plaukti nuo vieno kranto iki kito, buvo tiesiog karšti! Hidane vandens temperatūra buvo beveik 30 laipsnių šilumos. Pasitaikė krioklių, kuriais leidžiantis teko prisiminti ir kalnų techniką, net virves naudojome.
Augmenija tarpeklyje labai įvairi. Yra ir palmių, ir sunkiai pereinamų nendrynų, kurie atsiranda tik išplatėjus tarpekliui, kur patenka daugiau saulės. Dėl vandens stygiaus virš tarpeklio augmenija jau skurdoka. Upėje gausu žuvų, o labiausiai mus nustebino krabai, naktį išeinantys į krantą. Roplių, gyvačių irgi netrūksta. Aptikome ir skorpionų. Tai įsiminė labiausiai, asilu-taksi.jpgnes vieną jų radome tiesiog po bendražygės pagalve. Palapinių nesinešėme, nes labai skaičiavome svorį. Nakvodavome lauke, todėl rytais galėdavome pamatyti daug ką vertinga ir įsimintina. Tarpeklių sienos leidžiantis jūros link aukštėjo ir siaurėjo. Įspūdingiausio grožio – Hidano ir Mujibo tarpeklių pabaiga. Mujibo tampa niūrus ir baugus, saulės spindulių čia patenka mažai.
Ilgainiui plaukioti ir leistis nuo krioklių pasidarė įprasta, kol kartą iš tarpeklio neišbridome tiesiai apsaugai rankas. skanios-beduinu-arbatos-belaukiant.jpgTeko susimokėti po 50 eurų. Tai buvo ne tik oficialus pinigų rinkimas, bet ir pagrasinimas – jei dar kartą pagautų, pasodintų į kalėjimą.
Negyvoji jūra. Lyg viskas ir žinoma. Žemiausias vandens telkinys planetoje, kurio vanduo labai sūrus ir neturintis gyvybės. Tai kartu ir nykstantis vandens telkinys. Visos upės, kurios tik galėtų įtekėti į jūrą, sėkmingai nukreipiamos vamzdžiais ir naudojamos daržams laistyti. Tuo įsitikinome patys. Visas Hidano ir Majibo vanduo prieš pat jūrą suvaromas į vamzdžius ir dingsta nežinoma kryptimi. O buvome suplanavę praleisti dieną prie Negyvosios jūros, ten, kur įteka šios upės…
Po pasimaudymo jūroje būtina nusiplauti druskos likučius. Deja, teko nusivilti ir ilgokai paieškoti tam vandens. Tik temstant, pasivažinėję jūros pakrante, aptikome daržų link nenukreiptą upeliuką. Nakvynė įprasta – po atviru dangumi. Bet vėl problema – ginkluota pasienio armija iš pajūrio vaiko pasiklydusius vietinius ir turistus. Juk tai pasienio zona. Mus irgi pastebėjo ir wadi-rum.jpgbandė ieškoti, nes kažkurio iš mūsų ciklopas per daug apšvietė kalno šlaitą. Jordanijos pasieniečiais ilgokai galingu prožektoriumi „dairėsi“ mūsų. Taigi teko sėdėti tyliai ir be šviesų, kad naktis praeitų ramiai. Ryte mums vėl pavyko išsimaudyti Negyvojoje jūroje.
Vėliau pajudėjome Danos rezervato link. Susistabdėme pomidorus vežantį sunkvežimį. Danos rezervatas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kalnų masyvas, visiškai nepanašus į prieš tai matytus vaizdus. Rezervato darbuotojai mus sutiko maloniai, žadėjo suteikti visą informaciją. Bet vėliau paaiškėjo, kad jie negali wadi-rum-i.jpgmūsų įleisti, nes dar neprasidėjęs sezonas – jame galima lankytis tik nuo kovo 15 dienos. Taigi pasitrynę prie tvoros ir permiegoję kempinge išvažiavome Hasos tarpeklio link.
Hasos tarpeklis. Jis nepriklauso jokiam draustiniui ar rezervatui. Tai buvo neplanuota vieta, kurią tiesiog norėjome aplankyti. Turėjome tik žemėlapį ir maršrutą pradėjome nuo karštų šaltinių baseinų komplekso – vairuotojas kažkodėl panoro mus ten nuvežti. Baseinai kaip baseinai, tik karšto vandens, mums net per karšto. Viskas nauja, bet šiukšlių kiekis pribaigė. Neužsibuvome, o kai baigėsi civilizacija, baigėsi ir šiukšlynai. Prasidėjo visiškai kitoks tarpeklis, nei prieš tai matyti. Uolos čia dažnai keitė savo atspalvį – tai baltos, tai juodos, tai raudonos… Vėl visą maršrutą teko bristi, bet ne maudytis. Žygis užtruko dvi dienas, po to vėl teko bendrauti su arabais.wadi-rum-ii.jpg
Jordanijos arabai nuoširdūs, per daug nelendantys į akis su savo paslaugomis ir prekėmis. Susitarti nėra sunku, nors nelabai nori derėtis. Bet mums pavyko išsukti maršrutinį autobusą iš nustatyto maršruto. Mums reikia į Petrą, ir mes ten važiuojam!
Petra. Priešistorinės civilizacijos lopšys Jordanijoje. Tai turbūt daugiausia dėmesio sulaukiantis kultūrinis objektas. Žmogaus rankų darbas nuostabiai dera su gamtos kūryba šiame stulbinančiame antkapių ir šventyklų mieste, iškaltame rausvame Petros kalno smiltainyje. Gana didelis ir klestintis miestas čia buvo sukurtas pirmame amžiuje, valdant arabų kilmės klajoklių genčiai nabutėjams. Kadangipetra-ad-deir.jpg į Artimuosius Rytus buvo prasiskverbusi graikų, o vėliau ir romėnų įtaka, nabutėjai, jos paveikti, sukūrė puošnų, spalvingą savitą stilių. Negali likti abejingas šiems statiniams. Iš išorės jie atrodo didingi, bet viduje nustebina patalpų mažumu – vos 15-20 kvadratinių metrų.
Kultūrinei programai Petroje mes skyrėme dvi dienas. Nors po pirmosios supratome, kad kultūros kaip ir pakaktų, bet pinigai sumokėti už dvi… Antrą dieną daugiau vaikštinėjome aplinkui, norėdami išsamiau pažinti beduinų buitį. Dar ne taip seniai jie gyveno visoje Petroje, bet, valdžiai supratus turizmo naudą, buvo išprašyti.
Vadi Rumo dykuma. Jai skyrėme keturias dienas. Viskas prasidėjo nuo Rumo kaimo, į kurį atvažiavome vėlų vakarą. Apsistojome viešbutyje ir pradėjome derėtis dėl transporto į dykumą. wadi-rum-dykumos-kempinge-wadi-rum-didziulis-landsaftinis-draustinis-plotas-720-kvkm-cia-yra-auksciausia-jordanijos-virsune-jabal-rum-1754-m.jpgVietiniams buvo sunku išaiškinti, kad mums nereikia kempingų ir po dykumą mes norime vaikščioti pėsčiomis. Ypač juos nustebino, kad ir palapinių neturime. Galų gale, neįsiūlę jokių gidų, sutiko mus nuvežti iki Saudo Arabijos sienos ir paleisti.
Maršruto pradžia prasidėjo nuo Um Ad Dami (1840 m) viršūnės. Tai pati aukščiausia viršūnė Jordanijoje, esanti ties siena su Saudo Arabija. Tai daugiau statistinis nei sportinis įkopimas. Vaizdai skirtingi ir gražūs. Saudo Arabija priminė neaukštų kalnų masyvą, mūsų numatytas maršrutas – smėlio ir uolų kontrastą.surmulys-petroje.jpg
Eiti smėliu, pasirodo, nėra lengva. Lyg ir jauti pagrindą po kojomis, bet atsispyrimas keistokas – pėda tarsi praslysta. Tačiau dykuma – ne vien smėlis ir gražūs barchanai. Neretai pasitaiko suplakto smėlio ir molio lopai, kuriais judėti lengviau.
Vadi Rumo vaizdai mūsų nepaliko abejingų. Uolų formas ir spalvas sunkoka perteikti, o suprasti, kaip susiformavo, visai beviltiška. Teorijų, manau, sukurta begalės, bet tiesa glūdi kažkur giliau.
Pati dykuma gana civilizuota. Daug kempingų, kuriuose galimapetra-al-khazneh.jpg pasipildyti vandens atsargų, atsitikus nelaimei susirasti transportą. Mes nuėjome 62 km ir išlindome iš jos sveiki ir nesudegę. Transportą suorganizavusio žmogaus veide matėsi nuostaba dėl mūsų žygio – turbūt tikrai mažai tokių čia apsilanko. Pakoreguotume mes jiems turizmą…
Kitas etapas – Jebel Rumo viršūnė (1750 m). Vietiniai linkę ją vadinti aukščiausia Jordanijoje. Bet mes tikrai buvome užlipę ant aukštesnės. Ši viršūnė yra techniška, jos sudėtingumas priklausopetra-grozis.jpg nuo maršruto. Pasirinkome trečios kategorijos maršrutą, kad įkoptumėme į šią viršūnę, o leistis teko ir su 40 metrų virvėmis.
Pats kalnas – tai ištisas baltų piliakalnių labirintas. Neretai tarp jų atsiranda gilių properšų. Savo formomis viršūnė mus vis dar sugebėjo stebinti – iš apačios sunku patikėti savitu jos grožiu. Ant aukščiausio jos kauburėlio išpaišyta Jordanijos vėliava. Čia pasitikome saulėlydį, o tai ir vėl nauja! Sutemus kelią atgal rasti buvo sunku, taigi nusprendėme nerizikuoti ir likome nakvoti.
Sig Buraho tarpeklis. Tai – techninių maršrutų rajonas. Šiam tarpekliui skyrėme dvi dienas ir laiką praleidome puikiai, įveikėme kelis 4-5 kategorijos maršrutus.petra-ii.jpg Uolos puikios! Pagrindas neslidus, kybiai tvarkingi ir tvirti. Laipiojant reikia atkreipti dėmesį į virvių ilgumą. Dažnai pasitaiko, kad iki artimiausio stacionaraus taško reikia lipti daugiau nei 50 m, todėl, pasiėmus tokio pat ilgio virves, jų gali neužtekti leidžiantis iki tarpinių taškų. Be to, uolos čia – kaip švitrinis popierius, o tai labai gadina virves.
Raudonoji jūra.petra-labai-grazi.jpg Jordanija turi tik nedaug jos pakrantės. Apsistojome ties siena su Saudo Arabija. Gražus pasaulis po vandeniu, yra koralinių rifų. Jie kažkada čia buvo išsprogdinti, nes trukdė žvejams. Dabar koraliniai rifai auga ir yra saugomi, tačiau trūksta tvarkos, norėtųsi, kad mažiau šiukšlintų ar bent surinktų šiukšles.
Trijų savaičių kelionė po Jordaniją baigėsi. Beliko kirsti sieną ir sėkmingai pereiti žydų saugumo kontrolę. Keliaujantiems į Jordaniją patarčiau važiuoti per kokią kitą šalį, nes Izraelio pasienio istorijos gali tapti atskiru pasakojimu…

nuotraukos iš www.xgenomas.lt

DALINTIS

3 KOMENTARAI