Eiles nuo Himalajų papėdės

paulius-arbata-ir-vejas.JPG„2560 metų (pagal Nepalo kalendorių), t.y. šių metų lapkričio 27 d., susituokiau su princese iš Šambalos karalystės, dabar gyvenu tarp Tibeto ir Dangaus. Kadangi pirmą kartą gyvenime lyg ir nebereikia arti jokios žemės, kad užsidirbčiau pinigų duonai, tai rašau haiku ir siunčiu pasauliui Taiką…“

Keliautojas P. Normantas
Šiuos tylius debesis nutapė Buda,
Tie debesys šiąnakt išlis.
Ir vėl Didis Meistras juos tapys.

* * *
Taip pavargau pasaulyje
Per pastaruosius dvejus metus,
Kad net nepajėgiu akinių nusiimti.
Apie drugelius
I

Net ir nekyla man klausimas,
Kodėl gyvena drugeliai pasaulyje?
Kad skrisdami į liepsną ją papuoštų.
II

Pavargo taškuoti, rudi drugeliai
Pro langą besiverždami į šviesą.
Laikas ir man eiti miegoti.
III

Išjungsiu lempos šviesą,
Ir pasibaigs keistas
Drugelių paveikslas ant lango.

* * *
Lyja, lyja ir lyja,
Atrodo, kai tik nustos,
Nustos ir žemė suktis!
Apie vorą
I

Klastingas vore, su nematomu tinklu
Uždengęs kiauro lango skylę.
Nesunkiai tu suvalgai savo vakarienę.
II

Aplyti voratinkliai pastogėje,
Jus paliko kažkur išsidanginęs voras.
Kokia skylėta jūsų ir mano vienatvė!

* * *
Pilka migla
Pavirsta vandeniu
Ir su žaliu kriokliu
Nusminga žemėn.

* * *
Dvi gražios tibetukės
Pušų spygliais barstė žemę,
Šalia garavo ką tik iškastos bulvės.
O lauko vidury neišrautas pūtėsi kopūstas.

* * *
Atrodo, kad kalno viršuje
Iš krosnelės dūmai rūksta,
O iš tikrųjų iš dangaus.

* * *
Darže žydinčių pupų karčių miškas,
Keletas aplytų akmeninių namelių,
Visas mano nuostabus vakaras.

* * *
Pro nosį praskrenda
Kalnų pušies spyglys,
O laikas žiūri į mane
Ir nuoširdžiai kvatoja.

* * *
Ateina vakaro rūkai,
O rūkai tą savo nostalgiją
Išsiilgtų tolimų Rytų,
Dar būdamas juose.

* * *
Jau dešimt dienų aš Everesto papėdėje,
Bet dar nemačiau jo galvos su Dievų buveine,
Sunkus rūkas ir lietus vis neleidžia.

* * *
Negailestingas Indijos tu vandenyne,
Nustok man kimšt į burną rūko košę
Ir plauti nuo šventyklos sienos rudą spalvą.

* * *
Už lango pila toks šaltas lietus,
Bet dūšioje vis tiek gera.
Nes niekas šį vakarą netrukdo gyventi.

* * *
Už smilkstančių sandalo medžio dūmų
Matyti kabantis ant sienos XIV Dalai Lamos portretas.
Avalokitečvaros ir žmogiškumo įsikūnijimas.

* * *
Žemai lyja tik naktimis,
Neaukštai lyja dieną naktį,
Aukštai nelyja, nes debesys po kojom.

* * *
Šiandien visą vasaros dieną
Žiūrėjau, kaip auga javai,
Bet vakare jie aukštesni neatrodė.

* * *
Kiek daug norėtųsi parašyti
Šį vakarą apie meilę ir moteris,
Bet kurgi jas ant Kumbu ledyno surasi?

* * *
Raguoti jakai, naktiniai demonų tarnai,
Viena kita iš alpinių pievų lendanti gėlytė
Ir, keista, šv.Petro raktai, šaukiantys į dangų.

* * *
Vėl atplaukia rūkai,
O tu rūkai kasdien be galo
Takelį akmenuotą rudą,
Ir tavo pypkė vis pilna.

* * *
Kalnų upelis nepavargdamas plauna
Ir taip švarius, baltus akmenis.
Nusileidžia migla, nebematau tos draugystės.

* * *
Verta mažame kalnų kaimelyje
Temstant išeiti į kiemą,
Kada nieko aplinkui nebesimato.
Tada tik pagalvoji,
Koks ilgas ir trumpas gyvenimas.

* * *
Ėjau vasarą ištisas dvi savaites,
Šimtą mylių į aukštus kalnus,
Kad virš debesų man ant veido
Šlapios Himalajų snieguolės gultų.

* * *
Aštuonių km aukščio kalnų viršūnės
Vasarą nuo karščio numirtų,
Jeigu savo storų kojų į ilgus ledynus
Nebūtų kaip batų įsispyrusios.

* * *
Visą ilgo lipimo į kalnus
Nuovargį gali atpirkti
Gražuolių viršūnių baltų plaukų sruogos.

* * *
Vasarą, tarp ant kalnų viršūnių
Gulinčių baltų ledynų liežuvių
Gali keliauti tik paukščiai ir mintys.

* * *
O kaip blogai pelėms mažuose aukštų kalnų
viešbutėliuose. Jos niekaip negali pabėgti per
slidžius ledynus žemėn.

* * *
Mažame, akmeniniame Himalajų viešbutėlyje
Stebiu, kaip apie žvakę bėgioja išsigandęs šešėlis.
Mat pro įdužusius stiklus pučia vėjas.

* * *
Esu pusės amžiaus žvejys,
Praradęs seną, bambukinę valtį
Ir išlošęs savo ateitį Rytuose.

* * *
Sode pasvirus smilga atrodė kaip girta,
Šią vasarą neilgą praleisiu su kita.
Kita tauta, gyvenančia prie slenkančio ledyno.

* * *
Daugiausia geltonas,
Neretai rudas,
Labai retai baltas
Ir vieną kartą juodas.
O, Buda Šakjamuni!

* * *
Viename gyvenime aš buvau žvejys,
Kuris karštoje dykumoje gaudė
Geltonus pavargusius budistinius Dievus.

* * *
Plonas geltono bambuko lapas,
Nukritęs šalia balto ledyno,
Tai mano gyvenimo vidurdienis.

* * *
Pavargusiu žvilgsniu paglostau upės vandenį,
Po kurio iš tikro baltu negiliu svoriu
Senieji khmerai paslėpė dešimtam amžiuj šventyklas,
Ir vienišas toliau einu per užminuotą žemę.

* * *
O, ilgaplaukiai jakai, nulipkit iš dangaus,
Jūs baikit griaužt virš debesų dygliuotą žolę.

* * *
Baltas arklys griaužia skurdžią žolę,
Balti ledynai aplinkui iškišę liežuvius,
Balta mano vienatvė ir Himalajų tyla.

* * *
Visą dieną bridau per lietų,
Įėjęs į prieškambarį staiga pamatau:
Ant skėčio prikibęs numiręs drugelis.

* * *
Rudas jakiukas
Everesto papėdėje,
Žindžia motiną.
Prisiminiau vaikystę,
Ir pasidarė lengva.

* * *
Prieš akis ilga ir tamsi kaip degutas naktis,
Tik vienintelio kaimo šunelio lojimas,
Tik svaiginantis, begalinių Himalajų aukštis.

* * *
Dienos darbus užkloju eilėraščiais
Ir išeinu pasivaikščioti virš debesų.

* * *
Sunkiom rugių pėdom apkibęs rudenio motyve,
Tu niekur nepabėgsi nuo šaltų žiemos nagų.

* * *
Matau, kaip žeme šliaužia sužeista bitė,
O ant mano senstelėjusios galvos
Krenta sudžiūvę, geltoni žiedlapiai.

„Literatura ir menas“

DALINTIS