Egzotiška kelionė iš Vilniaus dviračiu

Vytenis Dapkevičius

Vilnius – Elizabelinos koplyčia – Kukaveičio kalnas – Turlojiškių pilkapiai -Smėlio kopa – Maišiagalos piliakalnis – Sudervės bažnyčia – Vilnius

Egzotiška? Iš Vilniaus dviračiu? Kaip tai gali būti? Gerbiamą skaitytoją noriu dar kartą patikinti – geografijos nesupainiojau: ne į Tailandą, Ekvadorą ar Pietų Afriką siūlau vykti. Tai Širvintų rajono pietinis pakraštys, į kurį apžergus dviratį galima nukakti per valandą tiesiai iš Vilniaus miegamųjų rajonų. A la  Prûsija. Kelias tarp Pakalniðkiø ir OþiðkiøKodėl egzotiška? Daugiau kaip pusė aprašytų vietovių nepažymėtos jokiuose turistiniuose atlasuose ar lankytinų vietų sąrašuose. Tačiau jos visos itin įspūdingos, unikalios ir skirtingos: apleista medinė Elizabelinos koplyčia; kaip spėjama didžiojo kunigaikščio Algirdo laidotuvių laužo vieta – Kukaveičio kalnas; išskirtiniais radiniais garsėjantys Turlojiškių pilkapiai; pustoma smėlio kopa viduryje miško; Maišiagalos piliakalnis, kuris buvo svarbus Vilniaus sostinės gynybinio žiedo taškas; galiausiai Sudervės bažnyčia, turinti architektūrinių analogų antikinėje Romoje.

Elizabelinos koplyčia ir dvarvietė

Ten, kur ėjęs kelias iš Vilniaus per Maišiagalą į Giedraičius kirto Musės upę, būta dvaro. Jo vietoje dabar riogso žole ir krūmais užžėlę pamatai, rūsių duobės, alėjos fragmentai. Tik vieniša kiaurastogė koplyčia savo sukrypusiu bokštu dar vis stiebiasi į dangų.

Dvaro pirmieji paminėjimai siekia XV-XVI a. sandūrą, kai Vilniaus kanauninkas Vaitiekus Narbutas ją nupirko iš Sebestijano Vladislavovičiaus. Ilgus amžius šią vietą valdė didikų Narbutų giminė. Net ir pati vietovė rašytiniuose šaltiniuose buvo įgijusi Narbutų Maišiagalos pavadinimą. Ir tik 1744 m. Narbutai dvarą perleido Jurgiui Valavičiui. XVIII a. dvarą pertvarkius Elžbietai Valavičienei jos vardu iš pradžių Elizabelinu, vėliau Izabelinu imta vadinti pačią dvarvietę ir visą vietovę.Alioniø pelkë vis delto yra

Dvarvietėje, be jau minėtos koplyčios, būta vandens malūno, užeigos ir kitų pastatų, kurių paskirtį dabar sunku nustatyti. Iki šių dienų išlikę tik keletas krūmais apaugusių tvenkinių. Pagal 1816 metų planą čia būta dviejų pastatų grupių. Pietinėje dalyje simetriškai vedančiam keliui išsidėstę statiniai sudaro tvarkingą keturkampį kiemą, būdingą daugeliui klasicizmo laikotarpio dvarų. O šiaurinės dalies pastatai statyti be aiškios sistemos.

Kukaveičio kalnas

Spėjama, kad tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikų sudeginimo vieta. Algirdo laidotuvių iškilmės lotyniškai aprašytos Jano Dlugošo (1415-1480) „Lenkijos istorijoje“. Joje sakoma, kad didysis kunigaikštis Algirdas 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės esančiame Kukaveičio miške kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu sidabro diržu perjuostu apsiaustu.

Ilgą laiką tikslesnė Kukaveičio miško vieta istorikams nebuvo žinoma. Neturint tikslesnių duomenų, Maišiagala buvo laikoma ta vieta, kurioje įvyko Algirdo laidotuvių apeigos. Tačiau pastaraisiais metais paaiškėjo, jog Kukaveičio reikia ieškoti prie Gudulinės kaimo ir kelio į Širvintas. Istorikams pavyko aptikti dokumentų, kuriuose Kukaveitis minimas kaip vietovardis, gyvenamosios vietos pavadinimas ir geografinis orientyras.Sodyba á korià patenkama brendant per pelkes. Pamusës kaimas

Ilgus amžius matuojant žemę tikslios koordinačių ar kitų objektyvių atskaitos taškų sistemos nebuvo, todėl žemėtvarkos dokumentuose, siekiant kuo tiksliau apibūdinti sklypus ir jų ribas, dažnai remiamasi vietovardžiais. XVI amžiaus viduryje, matuojant žemę valakais (apie 21 ha sklypais), Kukaveitis minimas kaip užusienis – paprastai netaisyklingo plano žemės plotas, mažesnis už valaką. Manoma, jog Kukaveičio užusienis atsirado apie 1555-1560 m., valakais išmatavus valstybinę Mėšliukų kaimo (prie Gudulinės) žemę. Kukaveitis rašytiniuose šaltiniuose minimas iki pat XVIII a. pabaigos. Tik maždaug prieš 200 metų šis pavadinimas išnyko. Pradžioje jį pakeitė Užmėšliukai, vėliau – tiesiog Gudulinė.

Geru oru nuo Kukaveičio aukštumos matosi Musės slėniai, Vilniaus pakraštys (Lazdynai, Pašilaičiai), Kernavės miškai, o geriau įsižiūrėjus galima pastebėti net Elektrėnų ir Jonavos kaminus. Nūdien šios kalvos pakraštyje pastatyti trys metalinių konstrukcijų stiebai su mobiliojo ryšio antenomis…

Turlojiškių pilkapiai

Kukaveičio kalno šiaurės papėdėje yra Turlojiškių pilkapiai. Šioje vietoje vykusių archeologinių tyrinėjimų metu buvo aptikta radinių, bylojančių apie aukštą palaidotų vyrų karių statusą. Nors daugumos radinių ir pilkapių pylimo tradicija liudija apie ankstesnius laikus, X-XI amžių, netoliese atsitiktinai rasta XIV a. apskrita žalvarinė segė neleidžia atmesti galimybės, kad Turlojiškėse buvo laidojama ir kunigaikščio Algirdo palaikų kremavimo laikotarpiu. Tarp pilkapyno ir kalno telkšo nedidelis Variekos ežerėlis, apie kurį senieji gyventojai dar prisimena legendų, esą dalis Napoleono karių buvo sumesta į šį ežerą, o kita dalis palaidota pilkapiuose. Taip pat pasakojama, kad ežere nuskandinta Napoleono aukso statinių.Vamzd- dec kulminacija - su vifraèiu per nendres

Smėlio kopa Bartkuškio miške

Ar gali smėlio kopa nutolti bent 300 km nuo jūros ir atsidurti viduryje miško? Pasirodo, gali. Tuo mes įsitikinome išvydę didžiulį ir statų smėlio gūbrį Bartkuškio miške. Užkopus į jį pasitinka tikra kopų augmenija – reti žemaūgiai beržai ir pušys, trapios samanos ir viržiai, o galiausiai… pustomas smėlis. Gaila, tik kad vandens telkinys tolokai, tai galėtume pasijusti tikrame pajūry.

Pasakojama, kad ši unikali kopa susidarė po 1948 metų miško gaisro.

Maišiagalos piliakalnis

Aukšti ir statūs šlaitai, gilus gynybinis griovys ir už jo esantis pylimas mena šiame Vilniaus rajono pakraštyje buvus rimtą gynybinį tašką. Maišiagala kartu su Nemenčinės, Bražuolės ir kitomis pilimis karų su kryžiuočiais metu greičiausiai sudarė vadinamąjį Vilniaus gynybinį žiedą. Piliakalnį tyrę archeologai čia aptiko įdomių radinių – keramika liudija, kad čia žmonės gyveno jau mūsų eros pradžioje. Vėliau piliakalnis buvo apleistas ir vėl jame apsigyventa tik XIII a. Per 1368 ir 1390 m. kryžiuočių puolimus Maišiagalos pilis neatsilaikė ir buvo sudeginta. Pirmojo gaisro sluoksnyje rasti dvylikos sudegusių avių griaučiai bei daugybė įvairių metalinių namų apyvokos dalykų. Po 1390 metų puolimo ir gaisro susidariusiame sluoksnyje, be kitų radinių, aptiktas ir pakabinamas žalvarinis kryželis bei varpo liekanos. Tai galėtų liudyti, kad piliakalnyje jau gyveno naujosios – krikščioniškosios – religijos atstovai, kurie ir toliau buvo puldinėjami kryžiuočių.

Sudervės bažnyčia

Įvažiuojant į Sudervės miestelį iš karto akis džiugina apvali didžiuliu kupolu ir masyviomis kolonomis bažnyčia. Lietuvoje analogiškos architektūros kulto vietų neteko matyti.

Sudervės parapiją 1782 m. įkūrė Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis. Netrukus čia buvo pastatyta kukli medinė bažnytėlė. 1803 metais dominikonų vienuolis, Vilniaus kapitulos kanauninkas ir Sudervės dvaro savininkas Ignas Volčarskis ėmė rūpintis naujos bažnyčios statyba. Nors visuomenėje buvo įsigalėjusi nuomonė, kad Sudervės bažnyčia projektuota garsiojo Lauryno Stuokos- Gucevičiaus, tačiau faktai byloja, kad I. Volčarskis jos projektą patikėjo taip pat dominikonui architektui Laurynui Bartkevičiui. Pati bažnyčia suprojektuota pagal Romos pagoniškos visų dievų šventyklos Panteono pavyzdį – skiriasi tik gerokai mažesniu masteliu ir architektūros detalėmis.

kelionės ir pramogos

DALINTIS