Drąsiu žingsniu link savo svajų

Su Šviesios atminties Rimantu Šimanėliu – erte, mus keliai suvedė visai netikėtai. Jis atėjo į mano kovos menų pasirodymus, o po kelių savaičių tiesiog užkalbino gatvėje. Nusišypsojo, padavė ranką ir sako: “Draugaukim. Mačiau tavo pasirodymus, man labai patiko…”. Po to dar ne sykį drauge treniravomės rytais Kalnų parke, kepėme blynus, mėgavomės ilgais vasaros vakarais Jaunimo sode… Šis pokalbis ruoštas prieš pusantrų metų, kuomet niekas iš mūsų net nesapnavom, kad po metų Ertės neteksim… Praeitą vasarą jo gyvybę pasiglemžė ežero vilnys. Džiaugiuosi, kad Jį sutikau, daug ko išmokau iš šio Draugo… Šis straipsnis, tai tik maža dalelė mano pagarbos išraiškos šiam Didžios Sielos Žmogui…
Daug ką esi išmėginęs. Kas tu esi, Rimantai, šiandien? Keliautojas? Rašytojas? IT inovatorius? Muzikantas? Lektorius? Kokia tavo profesija?

„Entrepreneris”. Nei vienas iš tų darbų, kuriuos darau, nėra mano profesija. Aš gaunu vizijas ir įkvėpimą skirtingiems dalykams. Kiekvieną kartą imtis kažko naujo – mano darbas. Geriausia rasti tai, ko reikia žmonėms – keliauti pas juos, matyti, kuo jie gyvena ir kuo nori gyventi.

Kaip tu ryžaisi vienas taip ilgai ir toli keliauti, kai po tokio įvykio turėjai ką veikti ir Lietuvoje?

Tai buvo svajonė, kuri virpėjo manyje kelis metus. Svajonė keliauti, manau, virpa daugelyje iš mūsų, tačiau dažnas ją užgniaužia. Gyvenimas visada duoda rinktis. Tarp to, ką jauti turįs padaryti, ir tarp to, kas tave gundo, kas saugiau, paprasčiau, lengviau. Net kai galiausiai esi nusiteikęs siekti savo svajonės, gyvenimas tau vis tiek bandys įpiršti kažką kita – kad rinktumeisi ir savo pasirinkimu parodytum pasiryžimą. Šis klausimas yra labai svarbus ir prasmingas klausiančiojo gyvenimui, nes šis turi žinoti, ar tu esi vertas jo pagalbos. Ir jei tu atsakai „ne” visiems lengvesniems keliams, jei laikaisi užsibrėžto tikslo, gyvenimas griebsis tau padėti, nes jam turbūt pačiam įdomu, kur čia bandai nueiti. Na, o priešingu atveju, tau ir taip jau bus lengviau. Aš irgi galėjau rinktis: tarp seno pažado sau – keliauti, ir naujų galimybių. Užuot bandęs plėtoti savo protestą prieš neveikiančią aukštojo mokslo sistemą, aš iškeliavau.

Kelionėje dalinaisi idėja apie Toostis.com – viena vieta visiems įvykiams. Kaip idėją priėmė sutikti žmonės?

Žmonės ja žavėjosi. Pristatydamas „Toostį”, aš žadėjau, kad jie galės sužinoti, kada kaimynas norėtų, jog šie užsuktų vakarienės pas jį, kad jie žinos, kur eina jų draugai šį vakarą, kad „Toostis” praplės jų pačių organizavimo galimybes – nebereikės skambinti dešimčiai draugų ir klausinėti, nes „Toostis” paskambins šimtui, ir ypač keliautojams – atvykus į nepažįstamą miestą, jie žinos, kur vietiniai žaidžia futbolą ir kviečia susipažinti bei pažaisti kartu. Keliautojai galės pamiršti apie bažnyčių ir muziejų ieškojimą, nes jie ras žmones. Kiekvieną kartą, pasakojant apie „Toostį” ir matant, kaip visiems jo reikia, man vis labiau virpėjo noras jį sukurti ir duoti jiems. Tiesa sakant, nė vienas žmogus: nei keliautojas, nei sutiktas verslininkas, nei arabų studentas – nė vienas nepasakė, kad tai bloga idėja.

Ar turėjai planą prieš išvykdamas?

Kryptis buvo Pietūs – Afrika. Aš neturėjau konkretaus maršruto. Visa kelionė – tiesiog judėjimas dviračiu į Pietus.

Keliavai septynis mėnesius iki Sirijos. Kodėl būtent ten užbaigei kelionę?

Kelionė galėjo baigtis bet kur ir bet kada. Aš neturėjau jokio griežto limito. Buvau laisvas keliauti tiek, kiek man reikės. Bet mano viduje ji baigėsi Stambule, Turkijoje. Nuo Stambulo aš dvejojau kiekvieną dieną. Turėdavau save įtikinėti: juk esu ten, kur viskas kitaip, viskas nauja, kiekviena diena – nuotykiai, visokios juokingos situacijos su musulmonais. Racionaliai dar priešinausi jausmui, kad reikia grįžti, ir nusprendžiau pasiekti bent Kairą. Bet štai mano dvejonės netikėtai išsisklaidė Sirijoje, kai praktiškai visus mano daiktus (kad ir kaip bebūtų juokinga – paliko dviratį) pavogė ginkluoti sirai. Aš tiesiog nusišypsojau, nes tai buvo ženklas, kurį aš puikiai supratau – laikas grįžti. Žinote, galima viską neigti, bet tai tikrai buvo stiprus ženklas, padėjęs apsispręsti ir susivokti. Buvo laikas grįžti.

Ką davė tau ši kelionė?

Kelionės ypač pakeičia tavo pasaulio suvokimą, praplečia psichologijos žinias ir žmogaus supratimą. Tu kasdien vis matai skirtingus žmones. Vieną naktį miegi palapinėje miške, kitą – turtuolio viloje, kitą – oloje pas vienuolį, kitą – jachtoje, kitą – pas kaimietį ir t. t. Tu matai, kaip visi žmonės yra prisirišę prie savo aplinkos ir savo suvokimo, koks yra pasaulis, o tu – tai šen, tai ten, tai vienoks, tai kitoks. Nuolat prisitaikantis. Vienas svarbiausių dalykų, pasikeitusių manyje ir kituose žmonėse, kurie keliavo 10 kartų daugiau nei aš, – neprisirišimas prie žmonių. Paprastai mes gyvename savo šeimoje ir turime penkis draugus. Jų veidai ir jų gyvenimas yra mūsų asmenybės dalis. Kiti žmonės tarsi tampa labiau svetimi. Kai keliauji, kiekvieną dieną turi prisitaikyti prie skirtingų žmonių, susidraugauti, jei jiems to reikia, net būti panašiam į juos. Tau nelieka ribos tarp to, kuris žmogus yra tavo draugas, kuris – ne. Visi yra tavo draugai. Galima sakyti, žodis „draugas” reiškia ne žmogaus statusą tau, bet tai, kaip tu su juo elgiesi šią akimirką. Kelionė yra procesas. Tavo kaitos, pažinimo, susivokimo procesas. Kelionė visada duoda ypatingą rezultatą. Galima sakyti, kad šios kelionės kūdikis – radimas, kaip visiems skirtingiems žmonėms reikia vienos sistemos dalintis savo laisvalaikio, darbo, pramogų įvykiais ir užsidegimas sukurti ją Toostis.com vardu.

Sakei, kad žmonės tiki pasakomis…

Sirijoje pradėjau rašyti naują knygą apie tai, kaip žmonės tiki pasakomis. Kaip Tu tiki pasakomis. Kelyje pamatai, kaip žmogaus būdas, požiūris, vertybės – viskas – priklauso nuo pasakos, kurią jam seka nuo vaikystės. Ryškiausiai tai pastebėjau kirtus sieną tarp krikščionybės ir musulmonų. Sienos tarp valstybių skiria ne tiek daug, kiek sienos tarp pasakų.

Kokį įspūdį paliko musulmoniškos šalys?

Buvo dvi musulmoniškos šalys: Turkija ir Sirija. Pagal skelbiamą statistiką labiau musulmoniška yra Turkija, tačiau realybėje Sirija yra daug giliau musulmoniška. Visos musulmoniškos šalys garsėja svetingumu. Ir tai yra tiesa. Turkų svetingumas gal kiek išpūstas, nes tai lemia didžiulis šalies troškimas tapti Europos Sąjungos nare. Sirija natūralesnė. Vos stabteli mieste, tuoj klausia: gal reikia pagalbos. Šiose šalyse tikrai stiprus saugumo jausmas. Bent jau vyrams. Merginoms – ne. Aš net nustojau rakinti dviratį nakčiai.

Be abejo, kelionėje sutikai įdomių žmonių?

Daugybę. Nesenai Lietuvoje viešėjo toks ekstremalus keliauninkas airis, aplankęs 192 šalis (priklauso nuo to, kaip skaičiuoji). Susitikome keliautojų Mekoje, Stambule. Jis metus dėsto Airijos universitete, metus keliauja. Jis, kaip istorikas, laikosi principo visada būti ten, kur vyksta svarbūs istoriniai įvykiai. Jis buvo šalia Pentagono tą dieną, kai į jį rėžėsi lėktuvas, liko gyvas, kai Libane sprogo bomba – draugus teko atpažinti iš likusių kūno dalių. Jis buvo liudininkas kai griuvo Berlyno siena, stovėjo Baltijos kelyje.

Toje pačioje Turkijos sostinėje sutikau keliaujančią japonę. Yra žmonių, kuriuos tik išvysti, o, rodos, jau nežinia, kiek metų pažįsti. Vėliau su ja dar netikėtai susitikome Sirijoje, o dabar ji žada aplankyti Lietuvą.

Kijeve porą savaičių gyvenau jachtoje ant Dniepro. Jachtos kapitonas – piratas. Bent jau tokios akys, plaukai, šypsena. Gyvenimas jachtoje – vienos įspūdingiausių kelionės akimirkų. Ta vieta pilna istorijų: štai vienas jachtos kapitonas būdamas penkiasdešimties pradėjo statyti jachtą ir baigė ją būdamas septyniasdešimties. Kai pagaliau išplaukė – jachta sulūžo. Pradėjo statyti iš naujo. Turbūt baigs, kai jam bus 90.

Bulgarijoje prisijungė kitas dviratininkas – 52 metų belgas Emile. Šis pats nežinojo, kur mina, tai mynėm kartu ten, kur norėjau. Emile istorija labiau primena nuotykių romaną. Maždaug dvidešimties Emile pateko į avariją. Jis su ramentais tranzavo per Sacharos dykumą ir ten jo kojos atgijo. Įsivaizduojate dykumoje tranzuojančio jaunuolio veidą, kuris meta ramentus kažkur į smėlį? Afrikoje jį apvogė, vėliau jis ten gavo darbą, dirbo dešimt metų, turėjo namą, moterų, vergų, susirgo maliarija. Po to keliavo toliau, mokėsi Masačiūsetso technologijų institute, susipažino su Bilu Geitsu, bet netikėjo jo verslo sėkme ir neskolino jam pinigų, kai tas prašė. Vėliau Azijoje jį pagrobė ir privertė susimokėti didžiulę išpirką. Neseniai jis vėl papuolė į avariją, vos liko gyvas ir užuot dejavęs ir varstęs poliklinikų duris, jis vėl išsiruošė į kelionę… Toliau dedu daugtaškį kalbėdamas apie keliautojus, žmones – knygas.

Pašnekėkime apie finansinius dalykus. Ar brangiai atsiėjo tau ši kelionė?

Pinigų neskaičiavau, bet galiu pasakyti, kad kelionės metu jų išleisdavau daug mažiau nei dabar Vilniuje. Minant dviratį dienai man tekdavo paaukoti mažiau nei 10 Lt. Turėjau kortelę, į kurią prireikus pinigų pervesdavo artimieji. Norint keliauti, didelės reikšmės pinigai neturi. Vienu metu mynėme trise: aš, belgas ir suomis. Kai išsiskleisdavome palapines, galėjome grožėtis: manosios vertė buvo 20 eurų, belgo – 5, o suomio – 300. Bet tai nieko nekeitė. Mes keliavome. Taip pat slėpėmės nuo vėjo, taip pat šildėmės prie laužo, taip pat virėme ryžius ir kepėme picas ar žuvis.

Tas kas sako, kad keliauti neturi pinigų, tik teisinasi. Kai pribręs tas reikalas, niekas nesutrukdys. Kelionės – tai vaistas nuo visų ligų. Jei tau labai sunku – į batus ir pavėjui.

su erte bendravo vėjas