„Danija man skrynia, kurioje vis dar ieškau, vis dar randu. Ir man čia patinka.“

Ernesta Baužaitė

Nuotraukos iš autorės asmeninio archyvo

Kai išgirsti „Danija”, pirmosios asociacijos turbūt kyla apie tai, kad pažįstamas ten išvyko ieškoti „geriau”. Kad tai viena iš Skandinavijos valstybių ir joje pragyvenimo lygis aukštas. Kad krona laiko savo kursą, o danai jau ne kartą išrinkta laimingiausia tauta pasaulyje (nors 46 % santuokų išyra, matyt, visi laimę suprantame skirtingai). Jų protėviai vikingai mums taip pat žinomi, kaip ir viešai skalbtas, apkalbėtas, aprašytas žodis „hygge“ (tai šiauriečių frazė, naudojama išreikšti jų jaukią, ramią, saugią aplinką. Per metus daugiausiai pasaulyje žvakių sudegina būtent danai, jiems tai vienas iš „hygge“ išraiškų – šiluma, artimieji, namai.), kad Danija tai šalis, kurioje itin akcentuojamos lygios moterų ir vyrų teisės, na ir pabaigai, tai antra šalis Europoje, kuri tiesiog dievina dviratį.

Autorė. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Ar tik nebūsiu kažko nepaminėjusi? Ak taip, visas pasaulis lig šiol skaito nuostabias Anderseno pasakas, kažkur vis šmėsteli besišypsanti Danijos karalienė Margarita II, dar yra dvi šalį juosiančios jūros – Baltijos ir Šiaurės (tarp kitko, turistų pamėgta ir viena labiausiai lankytinų vietų ir yra šių jūrų sandūra, vadinama „Grenen“). Danijos valdose apie 440 salų, tačiau tik 70 iš jų yra apgyvendintos. Šioje jūrų šalyje nėra vietos, nuo kurios už 52 km neatsidurtum prie vienos iš jų.

Grenen. Nuotrauka Ugnė Danienė

Vandens mylėtojams tai beveik rojus, o jei esate užsigrūdinę, tai gal net ir geriau nei rojus. Ne viena šeima mynė kelius į LEGO išradėjo gimtinę. Dano Ole Kirk‘o Christiansen‘o Billundo miestą garsina įspūdingas Legolendas, kuris pritraukia šeimas iš viso pasaulio. Svarbu ir tai, kad Danijos valstybinė vėliava – seniausia nepriklausomos valstybės vėliava Europoje. Danų kalboje nėra žodžio „prašau“, jie vartoja žodį „venligst“, pažodžiui išvertus reikštų „draugiškai“. Danai turistams paslaugūs, tolerantiški, malonūs, palaiko senas tradicijas, kurių keletą paminėsiu. Jeigu vaikštinėsite ir prie kokio stulpo (nuo žibinto iki šviesoforo) pamatysite gausiai pribarstyto cinamono, žinokite, kad visai neseniai čia gimtadienį šventė 25 metų jaunuolis, kuris vis dar nevedęs. Šis draugų pokštas iki šių dienų populiarus. Vaikinas leidžiasi pririšamas prie stulpo ir draugiškai apibarstomas.

Autorė Danijoje. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Jeigu į Daniją atvyktumėte birželį, tikėtina, kad išvysite jaunimą dėvintį jūreivio kepures. Tai abiturientų išraiška, kuri aplinkai transliuoja, kad šie jauni žmonės tampa savarankiški, bet prieš tai jie dar turi laiko paskutinėms išdaigoms. Lygiai savaitę „jūreiviškos kepurės“ šėlsta vakarėliuose ir išdykauja įvairiomis formomis, dūzgia „vakarėlio autobusai“ visuose miestuose nuo ryto iki vakaro. Signalinama, dainuojama, klykiama, žodžiu, laisvė. Tuo metu visa Danija džiaugiasi kartu su jais. Paskutinė tradicija, apie kurią norėčiau papasakoti – saldi. Kalėdiniu laikotarpiu danai smaguriauja valgydami jų tradicinį „Risalamande“. Tai ryžių košė su migdolu, pasaldinta vyšnių uogiene. Šis desertas prekyboje atsiranda gruodžio pradžioje, kai jau pradedama ruoštis didžiosioms metų šventėms. Jis valgoma per Šv. Kalėdas (Šv. Kūčios jiems prilygsta Šv. Kalėdoms, kitaip sakant, danai Šv. Kalėdas švenčia tris dienas ir ta pati pirmoji –svarbiausia). Šeiminkai paruošia po dubenėlį šio gėrio ir viename iš jų paslepia migdolą. Tas, kuris jį randa, gauna simbolišką dovaną. Tai turbūt irgi siejasi su žodžiu „hygge“, kai susirinkę artimieji ne tik jaukiai vaišinasi, bet ir smagiai pasijuokia, juk rasti migdolą nori visi.

Råbjerg Mile Nuotrauka Ugnė Danienė

Akivaizdu, Danija turi daug atspalvių, bet keliaukime į gyvenimą, kurį gyvenu šiandien, būdama čia jau trejus metus su kableliu. Mano istorija prasideda antrame pagal dydį – Aarhus mieste. Esu kilusi iš Klaipėdos ir šis miestas man labai primena mano gimtąjį. Jaukus senamiestis, miesto centre teka upė (čia apsieinama su kanalu), keli paplūdimiai, miškai, parkai. Kuršių Nerijos čia nerasi, tačiau jus tikrai nustebintų Sjelborg, Grenå ir Saksild paplūdimiai.

Grenå paplūdimys, Nuotrauka asmeninio archyvo

Be to, pietinėje Danijoje yra Møns Klint (uola), galbūt, su Parnidžio kopa nesulyginsi, tačiau vaizdas nuo jos taip pat kerintis ir įsimintinas. Aukščiausia Danijoje kopa – Råbjerg Mile, ji įdomi dar ir tuo, kad šis smėlio kauburys niekuomet nestovi vietoje. Galbūt, šioje šalyje nerasite tokio miško, kaip Lietuvoje, o ir upių bei ežerų tiek tikrai nėra.

Kraštovaizdis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Miškai labiau primena pamiškes, vietomis bruzgynus, tačiau tai nė kiek netrukdo grybavimo, uogavimo ar riešutavimo sezonams. Čia gyvenantys lietuviai šią galimybę išnaudoja. Kadangi danams grybavimas yra svetimas, kitiems gal net ir nesuvokiamas, dalykas, todėl mūsų tautiečiams be konkurencijos tai viena iš meditacijos, laisvalaikio praleidimo ar net „prasimaitinimo“ būdų. O grybų čia apstu, kaip ir žuvies, žvejai čia turi ką veikti.

Møns Klint Nuotrauka Ugnė Danienė

Be pakrančių bei miškų turistus, o ir danus, vilioja Dyrehave (gyvūnėlių sodas). Juos galite rasti bene kiekviename mieste. Draugiški elniukai (aptverti didžiuliame miško plote dėl jų pačių saugumo) pasitinka lankytojus, gaudami iš jų morką ar obuolį ir suteikia džiaugsmo ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Beje, Danijoje yra ir zoologijos sodų, kurie trykšta gyvybe, spalvomis, gyvūnų skleidžiamais garsais, įvairiausiais klimatais – nuo Pietų Afrikos iki Amazonės džiunglių. Tai: Odense ZOO“, „Randers Regnskov – Tropical Zoo“, „GIVSKUD ZOO“.

Danija labiau nei gamta garsėja geru maistu. Kalbant apie alų, privalu paminėti vieną išskirtiniausių pasaulyje – „Mikkeller“. Šios Kopenhagoje 2003 m. įsikūrusios alaus daryklos pradininkas matematikos ir fizikos mokytojas laisvu metu ekspermentavo savo virtuvėje su apyniais, mielėmis ir salyklu. Dabar šis alus eksportuojamas į 50 valstybių. Grįžtant prie restoranų, išskirčiau dvi vietas. Pirmoji – „Street food“ („Gatvės maistas“). Miesto centre (esu aplankiusi tris: Aarhuso, Kopenhagos bei Esbjergo miestuose) esančiuose angaruose vyrauja ne tik tradicinio danų maisto kvapai, skoniai, kultūros. Pradedant picomis, kinų virtuvių valgiais, Lotynų Amerikos patiekalais, čia gali rasti prancūziškų blynelių, ypatingai skaniai paruoštų „Fish and chips“ ir net jamakietiškų skonių. Maistas gaminamas iš patiekalui specifinių ingridientų, gana greitai atkeliauja ant stalo, todėl dažnas praeivis pasineria į šią įvairovę. O antroji vieta mus nukelia į Kopenhagą. Jos centre, Skoubogade gatvėje, yra įsikūrusi „La Glace“ konditerinė, veikianti nuo 1870 m.! Danai laiko ją viena autentiškiausių (receptai, porcelianas, interjeras) vietų. Nors elegantiškas kavos puodelis ir unikalus desertas turi savo kainą, bet čia dažnai nutįsta eilės. Tikrai verta, ištars kiekvienas, čia įstrigęs. 27 „Michelin“ žvaigždėmis pažymėti Danijos restoranai taip pat pritraukia lankytojų iš viso pasaulio, kaip ir „Tivoli“ parkas, šurmuliuojantis Aarhuse bei Kopenhagoje. Muziejų, bei kultūros ir meno mėgėjai užsuka į „Moesgaard museum“ (istorinis, tačiau itin modernus muziejus), „Gisselfeld Kloster“ (neseniai atidarytas įspūdingas apžvalgos bokštas), „AroS Aarhus Art Museum“ (modernaus meno muziejus, kuriame kartais esančios ekspozicijos/ parodos šokiruoja, bet nenuvilia), „Amalienborg Palace“ (Danijos karališkosios šeimos žiemos rezidencija, jeigu pasiseks, sutiksite ir pačią karalienę), „Egeskov Castle“ (ši XVI a. pilis yra pripažinta viena gražiausių Europoje). Muzikos mėgėjams gerai žinomi festivaliai – „Smukfest“ ir „Roskilde“, surenkantys daugybę gerbėjų iš viso pasaulio.

Ką gi mes, lietuviai, čia veikiame? Didžioji dalis mūsų tautiečių yra įsilieję į šią kultūrą, perėmę vieną kitą tradiciją (valgome aprašytą ryžių košę ir kitus tradicinius patiekalus, tokius kaip „Klassisk kold kartoffelsalat“ (klasikinės šaltų bulvių salotos), įvairiausius sumuštinius su rugine duona, „Medisterpølse“ (stora, prieskoniuota, kiaulienos kepta dešra), „Æbleskiver“ (tai panašu į mūsų varškės spurgytes, kurios patiekiamos su vyšniu uogiene ir yra apibarstomos cukraus pudra. Įdomu tai, kad šios spurgytės valgomos tik belaukiant Šv. Kalėdų.) ir net nepajaučiam, kaip namai padvelkia skandinavišku stiliumi, viena po kitos atsiranda žvakės; pripratome, kad niekam nesvarbu, tu susivėlęs ar ko nors nemoki, nesupranti – visi paprasti, tolerantiški, atsipalaidavę. Tai ne mitas, kad atvykus į Daniją laikas sustoja, kad pajauti laisvę būti toks, koks nori, kada ir kur nori.

Sjelborg puplūdimys Nuotrauka asmeninio archyvo

Mano pačios atvykę aplankyti artimieji ir draugai vis pabrėžia, kad čia kitaip. Gal ne tiek skubama, gal tiesiog norima gyventi paprasčiau: vilkint patogesnę avalynę, nebijant sulyti, neapkraunant galvos mintimis „o ką kiti pagalvos“, patikėkite, čia niekas apie nieką negalvoja. Kartais tai trūkumas, ypač tvarkant biurokratinius reikalus, bet didžiulis privalumas žmogaus saviraiškai, atsipalaidavimui. Ir mes, lietuviai, labai greitai prie to priprantame. Žinoma, mums, svarbu ne tik prisitaikyti, bet ir išlaikyti savą tautybę, lietuvišką žodį, cepelinų receptą, tradicijas, paminėti valstybines šventes. Visa tai mums padeda išsaugoti lietuvių bendruomenių veiklos, lituanistinės mokyklos, aktyvistų organizuojami projektai, renginiai, galiausiai svečiai iš Lietuvos. Kviečiame ir tave, mielas skaitytojau, pažinti ne tik tikrąją Daniją, bet ir tą, kurią atranda tokie kaip aš – smalsūs, reiklūs ir ieškantys „geriau“. Ir nesusiklaidinkite, „geriau“ ieškoti reikia visur ir visuomet, ar jūs būsite Lietuvoje, Taivane, Niujorke ar Danijoje. Linkiu atrasti ir patirti.

DALINTIS