Tvakus oras ir tvieskianti saulė – toks Curacao salos „svetingumas”. Vos išlipus iš lėktuvo imi gailėtis, kad rankiniame bagaže nepasilikai vasarinių basučių ir lengvos suknelės, nes sunkūs žieminiai megztukai tiesiog lipte prilipa prie nugaros. Akys iš karto užkliūva už kiek kitokio kraštovaizdžio: spygliuotų krūmynų, palmių ir itin skurdžios žemės, akmenų, uolienų, išgraužų. „Bon bini, Curacao” (lie. sveikas, Curacao) – taip mus, ką tik atvykusius, sveikina oro uostas.
Curacao sala – nedidelė. Joje gyvena apie 150 tūkst. gyventojų. Curacao yra viena iš Karibų jūros salų, kartu su Bonaires ir Arubos salomis priklauso Olandijos Antilams. Curacao itin dažnai aplanko turistai iš Pietų Amerikos. Natūralu, nes iki Venesuelos – 50 km. Sakoma, kad labai giedrą dieną stovėdamas ant vienos iš Curacao kalvos, gali pamatyti šios „kaimynės” krantus.
Pažintį su Curacao sala verta pradėti nuo pasivaikščiojimo po sostinės Viljemstado gatves. Sostinė tokiai mažai salai – solidus „turtas”, tačiau reikia pasakyti, kad tai vienintelis miestas saloje. Viljemstadas – gražus, spalvingas ir tikrai jaukus. Jį sudaro dvi dalys: rytinė – Punda ir vakarinė – Otrobanda. Punda, kurios pirminė reikšmė buvusi „taškas”, datuojama nuo 1635 m. ir yra seniausia išlikusi urbanizuota vieta saloje. Ji vadinta „tašku” ne atsitiktinai, mat 17-18 a. Curacao buvo pagrindinis vergų prekybos bei jų paskirstymo punktas. Būtent į Pundos uostą plūsdavo laivai su vergais iš Afrikos, o vėliau įvairiomis kryptimis išplaukdavo į Šiaurės, Pietų Amerikos žemynus.
17 a. Pundą apjuosė gynybinė siena, vadinta Fort Willemstad, tačiau sparčiai augant ir plečiantis miestui teko ieškoti daugiau vietos apgyvendinti žmones. Taigi, nauji pastatai ėmė augti ir už gynybinės sienos bokštų. Ir šiandien galime pasivaikščioti po tolimesnius Pundos kvartalus: Pietermaai bei Scharloo. Gaila, tik maža dalis senųjų pastatų yra rekonstruojami ir paverčiami galerijomis ar jaukiomis kavinėmis, visur kitur šeimininkauja svilinanti saulė, jūros vėjas ir istoriją užmarštin gramzdinantis laikas.
Pundoje dažnai sutiksi turistų grupes, ne tik vaikščiojančias aplink lankytinus objektus, bet ir smalsiai apžiūrinėjančias parduotuvių vitrinas. Parfumerijos, kosmetikos, drabužių krautuvėlės traukte traukia atvykusius iš Pietų ar Šiaurės Amerikos, taip pat iš Olandijos, Vokietijos. Jiems sala – apsipirkimo rojus, kur prekės pigesnės, o pasiūla – tikrai gausi. „Calvin Klein”, „Guess”, „Tommy Hilfiger”, „Lacoste” – tai pagrindinės atvykusių apsipirkti „šturmuojamos” parduotuvės.
Tiems, kas neserga pirkimo manija, siūlome nepraeiti pro vaisių bei daržovių turgų, vietinių gyventojų vadinamą „turgus ant vandens”. Bananai, papajos, apelsinai, prieskoniai ne tik džiugina akį savo spalvomis, bet taip pat „skaniai” ir atrodo. Visai šalia šio yra ir žuvies turgus. Žvejai kas rytą išrikiuoja savo laivelius, pakelia prekystalius ir kviečia žmones užeiti, nusipirkti ką tik sugautos žuvies. Pasisukus į priešingą pusę matyti dar vienas – suvenyrų – turgus, vadinamas „apvaliuoju”. Kriauklių karoliai, medžio dirbiniai, indai ir rankinės iš kokoso kiauto – kiekvienam pagal skonį ir sugebėjimą derėtis. Beje, reikia pasakyti, kad Curacao saloje atsiskaityti galima ne tik vietiniais gilteriais, bet ir Amerikos doleriais (vietiniai tikriausiai dar ir ne tai padarytų, kad tik įsiteiktų turtingiems dėdulėms iš žemyno).
Kita Viljemstado dalis – Otrobanda. Į ją patekti galima tik dviem tiltais: vienas – pontoninis – skirtas pėstiesiems, antrasis – transportui. Pastarasis toks didelis, tad jo pastebėti tiesiog neįmanoma. Šis gražuolis tiek „išsirietęs” ne veltui: į Viljemstado Šv. Anos uostą nuolat atplaukia kruiziniai laivai, kurių aukštis siekia keliasdešimt metrų.
Pėsčiųjų tiltas, pavadintas karalienės Emos vardu plūduriuoja vandens paviršiuje ir, reikalui esant, yra atidaromas arba uždaromas. Teko matyti, kaip pėstieji skuodžia tiltu, kad tik neliktų ant jo „įkalinti” geram pusvalandžiui arba tiek, kiek reikės laiko laivui praplaukti. Jei jau nesuspėjai pereiti, atsisėk ramiai ir grožėkis vaizdu, nes niekas čia nuo tavęs jau nebepriklauso. Tiltas vietinių dar vadinamas „siūbuojančia tetule”.
Otrobanda ėmė kurtis apie 1700 m. Ispanų kalbos žodis „otrabanda” reiškia „kitą pusę”, taigi, buvo pradėtas vartoti kitoje kanalo pusėje įsikūrusiems pavadinti. Kadangi Otrobanda niekad neturėjo gynybinės miesto sienos, kokia juosė Pundą, tai žmonės kūrėsi plačiai ir erdviai. Būtent dėl to, Otrobanda nuo seno užima didesnę miesto teritoriją. Vaikščiojant po šią Viljemstado dalį galima grožėtis senąja architektūra, ryškiaspalviais fasadais, siauriais kiemeliais bei gatvėmis. Pastatai neaukšti, tad kartais pasijunti lyg žaislų šalyje, kur viskas ranka pasiekiama.
Dar viena salos įdomybė ir mums, europiečiams, neįprastas vaizdas – mašinų gausa gatvėse. Kai kalbėjomės su vietiniais gyventojais, mums paaiškino, kad Curacao būti be automobilio – daugiau nei keista. Mašinos zuja visur ir bet kuriuo paros metu: jaunuoliai važiuoja į parduotuves, mamos veža vaikus į mokyklas, vyrai keliauja į darbus, vairuoja autobusiukus, senukai – į bažnyčią. Pėsčiųjų vargiai pamatysi, o ir tie patys dažnai būna turistai, klaidžiojantys po užmiesčio rajonus.
Būdami saloje, bent vieną dieną iki savo viešbučio važiuokite vietiniu transportu – senais autobusais arba nedideliais „mikriukais”. Važiuoti su pastaraisiais išties linksma, nes taisyklės tokios: įlipęs iš karto pasakai vairuotojui savo namų adresą ir ramiai lauki, kol tave atveš iki pat durų. Žinoma, gali lipti stotelėse, tačiau kam vargintis eiti pėsčiomis per gatves, kuriose nėra šaligatvių, kai vairuotojas šiaip ar taip visus išvežioja po namus.
Kartais pasakius savo adresą, autobusiuko gale pasigirsta replikų, kad va, ir vėl teks sukti į šoną, tačiau vietiniai, matydami šviesiaodžius turistus (tiesa, tokie jie būna tik atvykę į salą ir jau po kelių dienų „mutuoja” į raudonus vėžiukus), kur kas atlaidžiau reaguoja ir net gi patys vairuotojui parodo, kur kokia gatvė yra, kur reikia pasukti, kad tik turistai saugiai pasiektų namus.
Taksi kainos, kaip ir daugelyje šalių nutinka, labai priklauso nuo tavo sugebėjimo susikalbėti su vairuotoju. Jeigu kalbi angliškai, tikrai esi turistas ir, kaip taisyklė, amerikietis, turintis pilną piniginę dolerių. Tokiu atveju ir kaina bus didelė. Tačiau mokėdamas ispanų kalbą arba važiuodamas kartu su vietiniu draugu, gali ženkliai sutaupyti.
Patogiausias būdas apkeliauti Curacao – nuomotis automobilį kelioms dienoms. Reikia pasakyti, kad pagrindiniai keliai tikrai geri, o atsiradusios duobės, kurias visai nelauktai gali „išmušti” liūtys, iš karto yra taisomos. Pagrindinis kelias driekiasi aplink visą salą, todėl pasiklysi ir pasukti ne ten būtų sunku. Jeigu ir pasuki į šoną, norėdamas apžiūrėti kokį nors įdomų pastatą ar kaktusų giraitę, vis tiek grįši į pagrindinį kelią. O kaktusų čia begalės. Važiuoji vingiuotais keliukais ir negali atitrauki akių nuo šių žaliųjų milžino „pirštų”, besitiesiančių į saulę, styrančių virš spygliuotų krūmynų, išsistiebusių virš namų stogų.
Jeigu norėsite sudaryti lankytinų Curacao vietų sąrašą, užsukite į ekologišką alijošių plantaciją bei perdirbimo įmonę „CurAloe”. Bendradarbiaudama su Nyderlandų bendrove „BioClin” ši alijošiaus perdirbimo įmonė ne tik gamina ekologišką kosmetiką, spaudžia sveikatai naudingas alijošiaus sultis, bet ir rengia ekskursijas turistams, kurių metu darbuotojai su užsidegimu pasakoja apie alijošiaus atsiradimą saloje ir jo gydomąsias savybes. Ar žinojote, kad nuskintas alijošiaus lapas turi svogūno kvapą, kuris dažnai „atbaido” ragauti alijošiaus tyrės susirgus ar tepti ja sumuštą vietą? Nupjovus žalią luobelę išimama bespalvė želė, vadinama „aloe vera”, kuri yra visiškai bekvapė ir beskonė. Būtent ji yra naudojama kosmetikos ar gydomųjų preparatų gamybai.
Apsilankyti verta ir Curacao Jūrų muziejuje, kur kasdien rengiami įvairūs jūros gyvūnų pasirodymai, atrakcijos mažiesiems. Aišku, didžiausią džiaugsmą teikia delfinų šou. Matyti juos nardančius, smagiai šokčiojančius į viršų, klusniai vykdančius trenerių komandas – pramoga ne tik vaikui, bet ir suaugusiam. Be to, iš anksto rezervavus vietas, galima rinktis pasiplaukiojimą su šiais jūrų gražuoliais. Įdomu tai, kad delfinai nelaikomi kokiuose nors specialiuose akvariumuose ar baseinuose, jie gyvena atviroje jūroje, pasak muziejaus darbuotojų, pusiau laisvėje. Žinoma, laisvės ir nelaisvės ribas žymi jūroje supiltas akmenų pylimas, tačiau po kelerių metų planuojama delfinus taip išdresuoti, kad jie galėtų gyventi visiškoje laisvėje, bet prie muziejaus prieigų, kad būtų galima juos bet kada „samdyti” pasirodymams. Nemenkas iššūkis, tiesa? Kokios atostogos be jūros ošimo ir maudynių žydrame vandenyje. Curacao saloje paplūdimių – tikra gausybė, tačiau renkantis, kur praleisti dieną, reikia atkreipti dėmesį, kad kai kurie iš jų yra mokami. Į įėjimo kainą neįskaičiuoja gultų nuoma, taigi, už juos teks papildomai mokėti. Jaukioje lauko kavinukėje galėsite skanauti šviežių vaisių kokteilius ar gerti gaivų limonadą su žaliosios citrinos sultimis (toks gėrimas itin mėgstamas vietinių gyventojų, be to, labai skanus ir lengvai pagaminamas). Paplūdimiuose gera leisti laiką ne tik dieną, kai saulė maloniai (o kartais ir per daug smarkiai) kutena nugarą, bet ir vakare, atėjus palydėti saulės. Curacao ji leidžiasi labai greitai. Jeigu bandytumėte fiksuoti laiką įjungę laikmatį, tai pamatytumėte, kad visa nusileidimo „ceremonija” trunka vos dvi minutes .
Savaitgalio vakarų sėdint namuose leisti neverta, kai aplink įvairūs barai, kavinės siūlo pašokti pagal salsos, sambos ar regetono muziką. Vietiniai gyventojai net kokteilį pamiršta užsisakyti, nes vos įėję ir išgirdę muziką, lekia į šokių aikštelę. Atrodo, kad laikas aplinkui sustoja, pasijunti užburtas gitaros skambesių, besisukančių porų, svaigaus šokių viesulo. Vasario mėnesį Curacao rengiamas kasmetinis karnavalas, trunkantis ištisą savaitę. Spalvų, garsų ir geros nuotaikos banga užtvindo ne tik pagrindinę karnavalo aikštę, bet ir atokiausias miesto gatveles.
Spalvingumu Curacao išsiskiria ne tik karnavalas, bet ir geriausiai salos vardą išpopuliarinęs likeris „Blue Curacao”. Jo paragauti ir nusipirkti lauktuvių galima ten pat, kur jis ir gaminamas, Chobo Lobo viloje, visai šalia sostinės centro. Apsilankę čia, ne tik paragausite skirtingų skonių – apelsinų, kavos, šokolado – šio gėrimo, bet galėsite stebėti, kaip jis išpilstomas į butelius, kaip kruopščiai į kiekvieną butelį specialia pipete lašinamas skirtingas dažiklis, „nuspalvinantis” likerį skaisčiai mėlynai, žaliai, geltonai ar rausvai. Likeris gaminamas iš larahos (Citrus aurantium var. currassuviencis) vaisiaus. Tai Curacao saloje auginamas karčiavaisio citrinmedžio porūšis, kurio žievelių ekstraktas naudojamas aromatizuoti likeriui Nors Curacao iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti skurdžios gamtos kraštas, tačiau apsilankę salos nacionaliniuose parkuose nustebsite, kiek visko gražaus čia yra! Žinoma, norėdami pasivaikščioti juose, teks važiuoti toliau nuo sostinės: nuomota mašina arba vietiniu viešuoju transportu. Pirmasis variantas iš tiesų patogesnis, nes atvykus mašina, su ja galima įvažiuoti į parką ir sekant nuorodas kilti aukštyn vingiuotais keliukais į kalną arba leistis nuo jo. Kai dieną spigina beprotiškai kaitri saulė, pasivaikščiojimai pėsčiomis taptų tikra kančia. Be to, prisiminus dar ir tai, kad vietiniai apskritai sunkiai suvokia laisvalaikio leidimą be mašinos, nusipirkite bilietą, drąsiai rodykit posūkį ir savu transportu apkeliaukit vieną iš Curacao nacionalinių parkų – Kristofelio parką (Curacao Christoffel Park). Ką čia pamatysite? Garantuojame, kad iguanos, papūgos ir kiti šiltųjų kraštų paukščiai tikrai privers jus išsitraukti filmavimo kameras, o kur dar nuostabios kalvos, tolumoje siaučianti jūra, senoji vario kasykla… Kristoferio parke visur norisi sustoti, apsidairyti.
Dar viena ne mažiau įspūdinga vieta – Shete Boka parkas. Tiesa, jis nėra taip palčiai išsidėstęs kaip Kristofelio nacionalinis parkas, tačiau turistus vilioja savo „perliukais” – uolų išgraužomis, kurias per ilgą laiką suformavo sūrus Karibų jūros vanduo. Šį kartą automobilį teks palikti stovėjimo aikštelėje ir pėsčiomis apeiti visas vietas. Dar tik perkant bilietus, parko darbuotoja rimtu veidu įspėja, kad landžioti į tarp uolų esančius savotiškus urvus – pavojinga. Būtina saugotis didelių bangų ir šlapių akmenų. Ir tikrai, kad ir kokie atsargūs buvome, batus peršlapome kiaurai, kai bangos sūkurys užpylė kone pusę nusileidimo laiptelių.
Bene didžiausią įspūdį Shete Boka parke paliko Boka Pistol vieta („Pistoleto” įlanka). Dar nematydamas jos, jau gali girdėti, kaip smarkiai ir be jokio poilsio mušasi jūros bangos į uolas. Ne veltui ši išgrauža vadinama „pistoletu” – vandens šūvis būna toks stiprus, kad vargiai sutelpa į fotoaparato objektyvą, o stovint šalia gali likti visiškai šlapias. Atsisėdęs ant akmenų gali valandų valandas sėdėti žiūrėdamas į šią nesutramdomą gamtos jėgą, stebėti nei dieną, nei naktį nenurimstančią jūrą ir kartu susilieti su ja. Boka Pistol – didžiausią įspūdį palikęs gamtos stebuklas Curacao saloje.
Paskutinis dalykas, be kurio negalima baigti kelionės po Curacao salą – iguanos sriuba. Vietiniai sako, kad ji tarytum jaunystės eleksyras, atjauninantis žmogų dešimčia metų. Apie iguanos mėsą visi kaip susitarę kartojo „tastes like chicken” (liet. skonis kaip vištienos). Ir tikrai, mums beliko tik sutikti, kai paragavome jos. Skanaus!
Aušra Kupinaitė (2009-01-10)
