Bo Haeng Sunimas: „Suvokti save – užmiršti save“


Režisierius, žurnalistas, aktorius Kęstutis Marčiulynas – dzenvienuolis Bo Haeng Sunimas jau daugiau kaip trylika metų gyvena Korėjoje. Netrukus jis ten baigs dzenstudijas ir sugrįš į Lietuvą.

Bo Haeng Sunimai, jūs Pietų Korėjoje praktikuojate jau ne pirmus metus. Kokias pareigas einate vienuolyne?
Vadovauju trijų mėnesių atsiskyrimams žiemą ir trijų mėnesių atsiskyrimams vasarą. Atsiskyrimuose dalyvauja iki 70 žmonių. Suvažiuoja pačių įvairiausių žmonių iš viso pasaulio. Turiu didžiulės darbo su žmonėmis patirties, jau iš anksto žinau, ko jie nori, ko jiems reikia ir ką jie mąsto.bo-haeng-sn-yra-vyresnysis-vienuolis-ir-vadovauja-jau-kitu-praktikai.JPG Visa tai paremta mano praktine patirtimi, o ne teorija. Geriau matau žmogų, kuris ko nors manęs klausia, prašo pagalbos. Džiaugiuosi, kai žmogus manęs kažko klausia ir aš jam galiu atsakyti. Ir šiek tiek gailiuosi, kad būdamas 20 metų nesutikau žmogaus, kuris būtų galėjęs atsakyti į mano klausimus ir nurodyti kelią. Padariau labai daug klaidų, nes neturėjau Mokytojo. Ir išvis nežinojau, kas ta meditacija…
Bet dabar jūs puikiai medituojate ir dar kitiems vadovaujate. Taigi suradote Mokytoją?
Tai jau, kaip sakoma, prieš pat lėktuvui atsitrenkiant į uolą… Liko kelios sekundės ir lėktuvas vos pakilo, bet nesudužo… Tuomet išvykau į Korėją. Kitaip gal jau būčiau nebegyvas… Esu dėkingas tai situacijai, kuri pačiu laiku išgelbėjo mane.
Kam mums duotas kūnas?
Kūnas nėra skirtas mums, jis ne mūsų. Mes jį panaudojame tam tikrą laiką ir atsisakome. Kūnas yra išnuomotas. Naudodami jį teisingai, teisingai numirštame ir gauname teisingą palaimą tą paskutinę akimirką, paskutiniame atodūsyje. Jei mes jį panaudojame neteisingai, mums reikia sumokėti, kad blogai panaudojome kūną. bo-haeng-sunim1.JPGTokio neišnaudoto tinkamai Visata nepriima. Tada mūsų laukia kančia. Ne fizinė, o dvasinė kančia. Fizinė kančia – visokios ligos, dejonės, bet dvasiškai stiprus žmogus visai tai iškenčia, o kitas žmogus atrodo ir numiršta ramiai, bet jis taip bijo mirties, taip bijo išeiti… Tada labai kenčia ir po mirties ta dvaselė blaškosi ir nežino, kur eiti… Didžiulė kančia.
Tai baisu… Ką mums daryti, kaip to išvengti…?
Protas turi būti aiškus. Reikia kuo labiau pagelbėti žmonėms, kurie kenčia šalia mūsų. Pagelbėti kitiems – natūrali žmogaus būsena visada ir visur. Bet tavo asmeninė praktika neturi būti dėl kažko kito, tu dirbi vienas su savimi ir savo sąžine. Tai yra savęs suvokimas. vienuolis-skraiduolis.jpgKai suvoki save, aiškiai matai situaciją, kurią atspindi neiškreipta tavo sąmonė. Ją labiausiai iškreipia visokios emocijos, patinka – nepatinka, pyktis, prisirišimai, taip užgožiamas tavo teisingas mąstymas. Tik tuomet, kai tai pašalini, įmanoma teisingai veikti. O teisingas veiksmas ir yra – pagelbėti kitiems. Bet pirmiausia reikia pagelbėti sau, tada teisingai suvokti situaciją ir jau tada įmanoma pagelbėti kitam.
Ką reiškia – suvokti save?
Kas tu esi. Jei savęs klausi išties sąžiningai, tai bus tik „nežinau“. Tai galime daryti jau dabar, jokios specialios praktikos tam nereikia. Tas „nežinau“ atriboja tave nuo tavo suvokimo, nuo tavo nuomonių, nuo tavo prisirišimų, tada tu gali aiškiai matyti, kas prieš tave stovi. Alkanas – duok jam pavalgyti, nori gerti – pasiūlyk vandens, serga – slaugyk… Tik tai. Labai aiškiai viską matai. Tada atsiranda tam tikras žinojimas. Bet teorijai reikalinga praktika, be praktikos ši teorija neduoda jokios naudos. Pirmiausiai turi būti praktika, o po to – teorija. zen-vienuolis-bo-haeng-sunim.JPG
Praktika sau…?korejieciu-vienuoliai-a.jpg
Jeigu skiri praktiką tik sau, ji neveiksminga, tu verdi savo sultyse. Tada pradedi girdėti visokiausius balsus, aplanko regėjimai, po to tik žiūri, kad tavo praktika baigėsi psichiatrijos ligoninėje… Praktika ne tik sau, bet ir kitam.
Kaip mes galime padėti kitam?
Dirbk savo darbą šimtu procentų. Nekritikuok kitų ir savęs. Atsiduok – kai kalbi, tik kalbėk, kai rašai, tik rašyk, kai eini, tik eik. Nepaisyk kitų nuomonių, neleisk, kad tave valdytų išorinės sąlygos, emocijos. Kaip galima greičiau suvok save, tik tuomet įmanomas teisingas veiksmas. Kaip tu gali padėti kitam, jei pats sau nesugebi padėti…
Bet kaip mums gyventi tuomet…?
KAS TU ESI…? Taip ir gyventi reikia. Kai bus šis klausimas, teisingas veiksmas savaime atsiras.
Su kokiomis kančiomis žmonės dažniausiai susiduria?
Gyvenimo prasmės nematymas, kančia, nenoras gyventi, baimės jausmas.
Jūsų neseniai išleistoje knygoje „Laiškai iš Drakono kalnų“ nurodyta kryptis, kaip išsivaduoti iš kančių…
Knyga taip pat yra prisirišimas. Perskaitei – gerai, bet svarbiausia – daryk. Ką aš rašau, stengiuosi, kad tai būtų kuo sąžiningiau, viskas iš širdies, o po to jau žiūrėsime, kas išeis.bo-haeng-sunim-per-knygos-pristatyma-laiskai-is-drakono-kalnu-vilniuje.JPG Žinai, kaip būna – vieną dieną patinka, kitą jau į krosnį meta… Kaip sakoma, iš vienos rankos į kitą. Yra tam tikra energija, kuri vaikšto ir viena neegzistuoja. Tuomet vyksta susitikimai su žmonėmis, kažkokia praktika atsiranda, kažkas į bo-haeng-sunim-per-knygos-pristatyma-laiskai-is-drakono-kalnu-klaipedoje.JPGKorėją atvažiuoja, perskaičius knygą įvyksta kažkoks ir realus veiksmas. Tai labai gerai. Jei knyga žmogui suteikia meilės, geros energijos, tai irgi visai pakanka to. Aš pats šią knygą skaitau ir man ji labai patinka. Aš niekuomet neatpažįstu, kad rašiau šitą knygą. Aš neprisimenu, kad galėčiau šitaip rašyti. Kiekvienąkart skaitau ir galvoju – vaaau, kaip jis sugebėjo šitaip padaryti!?! Pasirodo, tai aš parašiau! Tai man labai keista… Kai rašai ką nors, ypač apie dvasinius dalykus, būni labai susikoncentravęs, kažkas ateina tau, ir paskui kitą dieną žiūri ir stebiesi, ką parašei… Negaliu pasakyti, kad tai aš parašiau, kažkas kitas tuo metu rašo tai tikrai, tik nežinau, kas…. Skaitydamas šią knygą, visada manau, kad ji tikrai neblogai parašyta… BET KAS JĄ PARAŠĖ?bo-haeng-sunim-knyga-laiskai-is-drakono-kalnu-i.jpg

Ačiū už pokalbį.
Vytautas Nosevičius

Nuotraukos autoriaus

DALINTIS