Kauniečio gimnazisto Rimanto Andrulevičiaus rytas prasideda ne prie kompiuterio, o krosu Panemunės šile ir šiukšlių rinkimu. 16-metis už tai negauna jokio atlygio, tačiau tikisi, kad jo pavyzdžiu paseks ir daugiau poilsiaujančių kauniečių. 
Akcija „Darom“ – visus metus. Taip trumpai galima apibūdinti šio „Rasos“ gimnazijos moksleivio idėją. Ką veiks vasarą Rimantas jau žino: vėl bėgios ir vėl rinks šiukšles, butelius, popierėlius nuo šokoladų ir saldainių, kamštelius ir t.t.
Įkvėpė mokytojas
Viskas prasidėjo šį pavasarį, tik nutirpus sniegui. Netoli Panemunės šilo gyvenantis R. Andrulevičius vieną rytą nusprendė pabėgioti. Tiesiog dėl savęs, kad sveikas ir užsigrūdinęs būtų.
„Kai pamačiau, ką žmonės paliko iš rudens, tai pakraupau. Iškart kilo mintis surinkti tas šiukšles“, – prisimena vaikinas. Iš pradžių iš namų jis pasiimdavo nedidelį maišelį, paskui prireikė didesnio. Balandį vykusios akcijos „Darom“ organizatoriai įdavė jam daugiau maišų, kuriuos entuziastas iki šiol naudoja.
Kaip svarbu tausoti gamtą ir ja rūpintis Rimantas sužinojo pilietinio mokymo pamokose. Būtent jų metu daug kalbama apie lietuvybę, jos tausojimą, apie gamtą ir t.t.
Rado ir fotelį, ir „Maximos“ vežimėlį
Susitikti sutariame prie pėsčiųjų tilto per Nemuną. Rimantas jau iš tolo šypsosi, ant jo nugaros užkerioblinta kuprinė, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, vaikinas nešiojasi maišus šiukšlėms dėti ir pirštines.
Kol gimnazijoje vykdavo pamokos, bėgioti Rimantas keldavosi anksti – prieš 6 valandą ryto. Pradžioje jis perbėgdavo tiltą ir to pakakdavo, paskui atstumai vis ilgėjo, ilgėjo. Pabėgiojęs Rimantas traukia iš kuprinės maišą, maunasi pirštines ir kimba į darbą. Kasdien šiukšles jis renka maždaug valandą, kartais – pusantros.
Palei Nemuną besidriekiančiame šile vinguriuoja gausybė takų. Jų šalikelėse, prie suoliukų – išmestų „gėrybių“ netrūksta. Be butelių, kamštelių, plastikinių talpų, popierėlių, maišelių, Rimantas yra radęs ir įdomesnių nebereikalingų daiktų: „Kartą fotelį numestą radau, paskui „Maximos“ vežimėlį. Kaip jis čia atsidūrė – nežinau“.
Labiausia jį liūdina išmesti butelių kamšteliai. „Aišku gi, kad kiekvienas kamštelis turi butelį, vadinasi, daug lietuvių vartoja alkoholį. Dėl to baisiausia“, – nusimena gimnazistas.
Didžiausi šiukšlintojai – alkoholį vartojantys poilsiautojai
Keturis brolius ir vieną sesę turintis Rimantas nesijaučia kaip balta varna. Visa šeima jį palaiko ir kai tik gali šiukšles renka kartu.
„Nereikia man pinigų, nereikia jokios garbės. Renku dėl to, kad niekas kitas to nedaro. Pasitaiko žmonių, kurie klausia, ką aš čia darau ir kodėl tai darau“, – priduria R. Andrulevičius. Jis skaičiuoja, kad per kelis mėnesius jau pririnko apie 100 maišų šiukšlių.
Panemunės šile – žmonių gausu. Kas deginasi, kas sportuoja, kas vaikus „gano“. Matydami jaunuolį, renkantį šiukšles, poilsiautojai jų mėtyti nedrįsta. „Būna ir taip, kad dar ir padeda man, tačiau taip įvyksta retai. Tačiau esu optimistas“, – visą laiką šypsodamasis kalba gamtos mylėtojas.
Daugiausia kauniečių paliktų šiukšlių Rimantas randa po savaitgalio atbėgęs į parką. „Kartą net rankos nusileido, kai pamačiau tokius kalnus vakarykščio šventimo pasekmių, tačiau vilties neprarandu“, – vėl šypteli Rimantas.
Nori atsidėkoti miškui
Berinkdamas šiukšles gimnazistas spėja papasakoti ir apie ką tik pasibaigusius mokslo metus: mokytis sekasi gerai – beveik vien devintukais, labiau sekasi matematika, šiek tiek silpniau – lietuvių kalba. „Stringa rašyba“, – šiek tiek nusimena. Jis jau beveik žino ir kuo bus „užaugęs“.
„Traukia braižyba, inžinerija, architektūra. Žodžiu, tikslieji mokslai“, – atvirauja jaunuolis.
Pokalbio pabaigoje Rimantas namo nekeliauja, jo akys vėl krypsta į šilą. Kodėl jis renka? Atsakymą į šį klausimą jis išpyškina greitakalbe: „Negalima naikinti miško. Kiekvienas ateiname į mišką, kvėpuojame grynu oru, gydome save. Už tai mes turime atsidėkoti gamtai. Dėl to aš renku šiukšles, nes padedu miškui gyventi.“
Laura Juozokaitė
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
www.grynas.lt
