Balsas iš bažnyčios rūsių

Ištuštėjusioje bažnyčioje tylu. Atvožiamas grindų dangtis. Penkiolika laiptelių žemyn – ir atsiduri troškiuose maldos namų rūsiuose. Kojos grimzta į storą per amžius suneštų dulkių sluoksnį…

Tai Vilniaus senamiestyje rymančios Šv.Dvasios, arba Dominikonų, bažnyčios, lotyniškojo kryžiaus plano ir turinčios baroko bruožų, senovė, kurios pradžia siekia XIV-XV a. glūdumas. Bažnyčia ir dominikonų vienuolynas sudaro vieną ansamblį. Pradžia visada pamatuose – valstybės, tautos, piramidžių, šventovių…buves-dominikonu-vienuolynas-ir-sv-dvasios-baznycia.jpg
„Dominikonų katalikų vienuolių ordino pamatai Prancūzijoje. Čia 1215 metais šį ordiną įkūrė ispanų vienuolis Domininkas (Dominicus) Gusmanas kovai su eretikais”, – sakė man istorikas Alfredas Bumblauskas dar iki apsilankant.
Šalia bažnyčios buvusiuose triaukščiuose dekoruotuose dominikonų vienuolyno rūmuose aštuonios freskos vaizdavo dominikonų ordino įkūrimo istoriją ir žymiausiųjų veikėjų veiklą. Į Lietuvą dominikonai atsikėlė XIII a.sventasis-dominykas-visa-ko-pradininkas.jpg

„Matyt, jie jau tada turėjo didelę įtaką. Dalyvavo Mindaugo krikšto apeigose, Gedimino diplomatijoje su popiežiumi Jonu XXII, – pasakoja istorikas. – Jie kūrė vienuolynus, Vilniuje – 1501 metais. 1647-aisiais buvo sudaryta savarankiška Lietuvos dominikonų Šv.Angelo sargo provincija, turėjusi žemių, kuriose dirbo baudžiauninkai. Vilniaus dominikonų vienuolynui 1828 metais priklausė 4 palivarkai – nedideli dvarai – su per du šimtus baudžiauninkų.
Per reformaciją dominikonai, kol jų nenustelbė jėzuitai, kovojo su protestantais. XIX a. daug dominikonų vienuolynų buvo uždaryta, panaikinta Lietuvos dominikonų provincija, kuri atkurta 1935-aisiais su centru Raseiniuose. Sovietiniais metais Lietuvoje dominikonų veikla buvo uždrausta, vienuolynai uždaryti.”
Prieš nusileidžiant į rūsius, po bažnyčios dekoruotais skliautais telkiasi žmonių malda. Tenka laukti, kol pasibaigs pamaldos lenkų kalba. Pro atviras duris blausi dienos šviesa skverbiasi į erdvų maldos namų koridorių, išplėšdama iš prieblandos talentingų žmonių sukurtas freskas, šiuo metu jau išblukusias, vietomis vos įžiūrimas. Galima buvo suprasti sieninės tapybos skausmą – ji šaukėsi restauratorių.kripta-po-kuria-palaidoti-kiti-broliai.jpg
Kadaise koridoriumi, jungiančiu bažnyčią su dominikonų vienuolynu, vaikščiojo apie šešiasdešimt vienuolių, kurie XVII amžiuje turėjo dvasinę akademiją, didžiulę biblioteką, vaistinę, laboratoriją, studijavo teologiją, istoriją, filosofiją, retoriką, literatūrą, kalbas, algebros pradmenis, fiziką. Vienuolynas degė, vienuoliai jį atstatė. Čia slėpėsi 1831 metų sukilimo dalyviai. 1844 metais uždarius vienuolyną, jo korpusuose buvo miesto magistrato įstaigos, kareivinės, ligoninė, kepykla, sandėliai, įrengti butai ir kalėjimas, kuriame 1863-iųjų sukilimo metu kalinti filaretų draugijos nariai ir vienas žymiausių sukilimo vadų Konstantinas Kalinauskas.
„Manoma, kad pirma – maždaug 1323-aisiais, Gedimino valdymo metais, dabartinėje bažnyčios vietoje buvo dominikonams pastatyta nedidelė bažnyčia, – tęsia istorikas. – Apie 1408 metus Vytautas pastatydino parapinę, vėliau padidintą, Šv. Dvasios bažnyčią. Po to Jogaila pastatė bažnyčią, kuri sudegė. Jos vietoj Kazimieras Jogailaitis statė vėl parapinę bažnyčią. Aleksandro Jogailaičio iniciatyva 1501 metais bažnyčia perstatyta ir vėl atiduota dominikonams. Bažnyčia degė šešis kartus.dominkonai-skuba-i-pamaldas.jpg
Praėjusiame amžiuje bažnyčios vidus nuo laiko jau buvo papilkėjęs. Jis visu grožiu vėl atsiskleidė 1976 metais restauravus interjerą (architektas Evaldas Purlys). Žvilgsnis slydo maldos namų didžiuoju altoriumi, vitražu, įspūdingais sudėtingų formų dirbtinio marmuro altoriais su vėlyvojo baroko stiliaus skulptūromis, ampyro stiliaus krikštykla, kupolu su žibintu, tituliniais paveikslais. Sakykla su 12 skulptūrų. 1776 metais sukonstruoti Adomo Kasparinio vargonai. Bažnyčioje – 45 paminkliniai paveikslai (seniausias XVII a. nutapytas Šv.Barboros atvaizdas), 117 dailės paminklų!
Po bažnyčios grindimis – erdvūs sudėtingo plano arkiniai rūsiai su nišomis ir kriptomis. Rūsiuose išliko XIV-XV a. mūrų. Už storų sienų glūdi nežinomi vienuolyno požemiai.mirusiuju-palaikai.jpeg
„Vietomis šie rūsiai užversti žemėmis, – požemiuose klebono Viktoro Bogdevičiaus balsas kiek prislopintas”, – baigęs Vilniuje kunigų seminariją, jis klebonauja trečius metus.
Aptrūniję karstai. Juose žmonių griaučiai. Ant vienų griaučių kojų – primityvaus apavo likučiai. Ant lentynų – žmonių kaukolės. Viena išsišiepusi juodomis akiduobėmis žvelgia į mane: „Aš buvau tuo, kuo tu esi. Tu būsi tuo, kuo aš esu”.
Daug rūsiuose laidota XVII-XIX a. Anksčiau manyta, jog čia laidotos 1655-1660 metų maro aukos ir 1812-aisiais žuvę Napoleono kareiviai, tačiau, pasak klebono, tai nepasitvirtino, požemiuose laidojo vienuolius ir miesto gyventojus.
Prieš kokį trisdešimt metų jau buvau šiuose požemiuose. Tada vienoje vietoje mane gidas vedė tarsi per storą kilimą. Vedlys nesutrikęs pasakė, kad tai seniai suguldyti mirusių ir sudžiūvusių žmonių kūnai, padengti žemės sluoksniu. Aš pašiurpau. Kiti mumifikuoti palaikai gulėjo prie rūsio sienos. Vienas kūnas buvo paženklintas popieriaus ar audeklo juostelėmis. „Spėjama, kad čia kažkokio kilmingojo palaikai, – sakė gidas. – Juos tiria”. Įspūdinga kaukolių, vietomis pramuštų, piramidė „lipo” laiptais, kurie rėmėsi į lubose užmūrytą angą. Atitverti stiklu, elektros šviesoje stovėjo griaučiai, matyt, moterų, nes ant rankų laikė mažų vaikų griaučius. Tai buvo speciali imitacija požemių lankytojų „akims paganyti”, nors sovietmečiu čia kažkodėl patekdavo tik labai ribotas jų skaičius, gal kad nesutrikdytų nusistovėjusio mikroklimato ir nepakenktų palaikams. dominikonu-tevas.jpgŠitokio saugumo žiūrima ir dabar.
Dar iki 1856 metų dideliuose ir erdviuose bažnyčios požemiuose lankėsi spaustuvininkas ir leidėjas, publicistas ir archeologas, etnografas ir istorikas Adomas Honoris Kirkoras. Tada jis rūsius matė pilnus mirusiųjų palaikų, kurių net drabužių nepalietė puvinys, nes čia buvo labai sausa. Vėliau jis rašė, kad dauguma kūnų gulėjo netvarkingai ir be karstų. Keli šimtai lavonų buvo prie sienos glaudžiai sustatyti, į šią rikiuotę rėmėsi dar viena tokia eilė. Ant vieno karsto buvo pritvirtinta skarda su herbu ir įrašu: „Nemaraus atminimo nusipelniusio Kozelsko kunigaikščio, Darsūniškio seniūno JD Juozapo Oginskio mirtingų palaikų amžino poilsio vieta. Mirė Viešpaties 1776 metų sausio 21 dieną sulaukęs 65 metų amžiaus”. Sklido kalbos, kad prie įėjimo į požemius sargyboje stovėję kareiviai girdėję ir matę, kaip požemiuose vaidenasi. Vienu metu požemiai buvo aklinai užmūryti.
1934-1936-aisiais (kituose šaltiniuose 1930-1932 m.) rūsius tyrė ir tvarkė Vilniaus universiteto studentai medikai. Dalį mumifikuotų kūnų sudėjo į karstus su „JHS” raidėmis. Neva taip pažymėtuose karstuose nuo 1774 metų buvo laidojami nusikaltėliai bei kaliniai.
Požemiai dar ne kartą buvo tvarkomi. Rūsiai tyrimų laukia ir šiuo metu.

Arnoldas Čaikovskis.

DALINTIS