Toliau nuo plačiausiai išmindžiotų takų Slovakijos Tatruose stūkso ilgą keterą iškėlęs ir stačiais šlaitais apsigaubęs Gerlacho kalnas. Žolę ten peša grakščios gemzės, saulėje šildosi švilpikai, o nepažymėtais takais kopia kalnų išsiilgę keliautojai. Gerlachas – santūrus kalnas, kruopščiai slepiantis aukščiausią savo smailę ir savitai dosnus, kiekvienam kopiančiam svečiui dovanojantis neišdildomų įspūdžių, stiprių emocijų ir adrenalino dozę.
Nepranokstama viršūnė
Gerlacho kalnas yra ne tik aukščiausias Aukštuosiuose Tatruose (2 654,4 m). Jam aukščiu neprilygsta jokia kita viršukalnė Slovakijoje ir daugiau nei 1 500 kilometrų besitęsiančiuose Karpatuose, kurie puslankiu iškilę nuo Vakarų Čekijos iki pat šiaurinės Serbijos. Gerlachas yra pačiame Tatrų nacionalinio parko centre, šiauriau kalnų papėdėje įsikūrusių nedidelių miestelių Vyšne Hagy ir Tatranska Polianka.
Kalną nesunku rasti Tatrų turistiniuose žemėlapiuose. Rytine Gerlacho papėde aukštyn kyla žalia spalva pažymėtas takas iki Lenkų keteros (Polsky hreben) ir Rytų aukštosios viršūnės (Vychodna Vysoka). Pietine papėde vingiuoja žinomesnis ir raudona spalva pažymėtas takas, populiariai vadinamas Tatrų magistrale. Tai pagrindinė Tatrų arterija, besitęsianti išilgai kalnų grandinės. Nuo jos prasideda daugelis takų, vedančių į aukščiausias viršūnes.
Kalnas išsiskiria iš Tatrų panoramos, nes pietiniame šlaite turi daubą, kurią kadaise suformavo ledynas. Neatsitiktinai 1762 m. vokiečių žemėlapyje jis buvo žymimas Katilo pavadinimu (Kosselberg). Vėliau analogišką pavadinimą šiam kalnui suteikė ir slovakai (Kotol). Tik XIX a. literatūroje aptiktas Gerlacho pavadinimas. Manoma, kad jis atsirado dėl netoliese esančio to paties pavadinimo kaimo. Ilgą laiką Gerlachas nebuvo itin sureikšmintas, nes manyta, kad Tatruose esančios Krivano ir Lomnicos viršukalnės yra už jį aukštesnės. Tik 1868 m. miškininkas Ludovitas Greineris paskelbė Gerlachą aukščiausiu Tatruose, o 1875 m. tai galutinai patvirtino Vienos karo institutas. Buvo nuspręsta, kad kalnas turėtų vadintis Austrijos ir Vengrijos imperatoriaus Pranciškaus Juozapo I vardu. 
Pasibaigus I pasauliniam karui, Lenkijos vyriausybė Tatrus siekė priskirti Lenkijos teritorijai ir net sugalvojo Lenkų viršūnės pavadinimą (Szczyt Polski), nors nei pats kalnas, nei visos jo apylinkės Lenkijai niekada nepriklausė. Pokariu susikūrusioje Čekoslovakijoje buvo siekiama įtvirtinti naują Legionų viršūnės pavadinimą (Štit legionarov), o 1949 m. ji pervadinta Stalino viršūne (Stalinov štit). Tik prieš keletą dešimtmečių buvo galutinai grąžintas senesnis Gerlacho kalno pavadinimas.
Kad miškininkams, medžiotojams ir keliautojams žygiai po kalnus būtų lengvesni, dar 1871 m. pietrytinėje Gerlacho papėdėje buvo pastatyta pirmoji kalnų trobelė. Tačiau jai nebuvo lemta ilgai stovėti – po keleto metų užgriuvo sniego lavina. 1878 m. vietiniai atstatė medinę trobelę, o amžiaus pabaigoje dar praplėtė, kad čia galėtų sutilpti daugiau nei 80 žmonių. 1957-1960 m. šioje vietoje pirmą kartą Tatruose panaudojant sraigtasparnį buvo pastatytas komfortabilus ir dailias mansardas turintis viešbutis, tačiau po poros metų šis visiškai sudegė. Tik 1968 m. pastatas buvo atstatytas ir tebestovi iki šiandien.
Tai baltas daugiaaukštis kalnų viešbutis „Sliezsky dom”, kuris atidarymo metu buvo pavadintas „rūmais” prie Gerlacho. 1995 m. jame apsilankė popiežius Jonas Paulius II ir ta proga šalia viešbučio buvo pastatytas medinis kryžius. Dabar tai yra vienas didžiausių statinių Tatrų kalnuose, stovintis net 1670 m aukštyje ir galintis priimti nakvynei beveik 150 keliautojų.
Maršrutas iki viršūnės
Seniausios žinios apie kopimą į aukščiausią Slovakijos viršūnę siekia 1834 m., kai ją pasiekė Janas Still iš netoliese esančio miestelio Nova Lesna. Šiandien stiprūs alpinistai gali pasirinkti keletą maršrutų, tačiau mažiau patyrusiems alternatyvų nėra. Daugelis kalnų vedlių lydi mažas grupes nuo kalnų viešbučio „Sliezsky dom” per Kvetnicos bokštą aukštyn, o nuo viršūnės leidžiasi į Batizovskos slėnį. Šiame maršrute yra įtvirtintų metalinių strypų ir grandinių, kurios padeda kopti, tačiau pats takas nėra pažymėtas nei turistiniuose žemėlapiuose, nei ženklais ant paties kalno. Taip skatinama kopti tik su vietiniais vedliais, kurie ne tik žino teisingiausius kelius, bet ir gali užtikrinti grupės saugumą. Vienas kalnų vedlys paprastai lydi ne didesnes kaip keturių žmonių grupes. Dėl saugumo naudojami alpinistiniai diržai, karabinai ir virvės.
Alpinistai kopia į Gerlacho viršūnę visais metų laikais, tačiau geriausių sąlygų galima tikėtis liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Tuomet Tatruose būna daugiausiai giedrų dienų, nutirpsta sniegas ir uolos tampa sausos. Be to, esant geram orui, galima pasigėrėti anksčiau neregėtu kalnų gamtovaizdžiu ir išvysti kitur rečiau sutinkamų gyvūnų. Gerlacho šlaituose per uolas šokinėja grakštūs ir šviesiai rudą kailį turintys gyvūnai – gemzės, kurių visame nacionaliniame parke abipus Slovakijos-Lenkijos sienos tėra apie 530. Šiandien jos yra Tatrų kalnų simbolis. Žemiau, nusileidus į Batizovskos slėnį, galima pamatyti tarp uolų landžiojančius itin simpatiškus graužikus – švilpikus.
Kopti į viršūnę paprastai pradedama anksti ryte, nes tikėtina, kad tuomet bus geresnis oras. Tekant saulei, apie 4.30-5.30 val. vietos laiku, kopiantieji jau šurmuliuoja prie kalnų viešbučio „Sliezsky dom”. Pirmoji žygio atkarpa tęsiasi palei Velickos ežerą ir prilygsta lengvam apšilimui. Tačiau po valandos takas atsiremia į statesnį Gerlacho šlaitą ir komandos nariams tenka susirišti virvėmis. Prasideda kopimas aštria uola į viršų, kol pasiekiama Gerlacho pietrytinė ketera ir atsiduriama ant didžiosios daubos, išlaikiusios Gerlacho katilo pavadinimą (Gerlachovsky kotol), skardžio, šalia Kvetnicovos bokšto. Toliau tenka keletą kartų leistis žemyn ir vėl kilti, kol skersai pereinamas status šiaurinis daubos šlaitas. Toje vietoje aukštis įspūdingas ir tenka kruopščiai tikrinti kiekvieną atbrailą, kur būtų galima įsikabinti rankomis ir įsispirti kojomis. Dažniausiai net nekyla mintis nusiimti kuprinę ir fotografuoti, nors vaizdai aplinkui tiesiog kerintys.
Tarp žemesnių viršūnių pasislėpusi aukščiausia vieta atsiveria tik perlipus Katilo smailės (2 601 m) pietvakarinę keterą. Jau netoli, bet dar reikia leistis žemyn ir po to kopti iki pagrindinio tikslo, kol netikėtai visus pasveikina nepajudinamas kryžius – tikėjimo simbolis ir pergalės ženklas. Nuo aukščiausios Karpatų kalnų vietos matyti beveik visi Aukštieji Tatrai: vakaruose Aukštosios (Vysoka), Lūšių (Rysy) viršukalnės, o rytuose žvilgsniai užkliūna už išraiškingos Lomnicos smailės (2 633 m), kuri yra antra pagal aukštį Tatruose ir labai populiari, nes ją kiekvienas gali nesunkiai pasiekti lyno keltuvu. Gerlacho viršūnėje vietos nedaug, kalnų vedliai rūpestingai stebi kiekvieno užkopusiojo žingsnius, o besifotografuojančiuosius ramybės dėlei „pririša” prie kryžiaus. Laiko dar užtenka keliems sumuštiniams, tačiau reikia skubėti. Privalu užleisti vietą iki viršūnės lipančiai kitai komandai.
Ne veltui sakoma, kad metas džiaugtis ateina tik saugiai nusileidus nuo kalno. Gerlacho vakarinis šlaitas, besileidžiantis į Batizovskos slėnį, yra tiek status, kad vietomis net neįmanoma matyti kojai atremti tinkamos atbrailos. Tenka tvirtai įsikabinti rankomis ir jos ieškoti intuityviai. Be to, reikia stebėti smulkesnius akmenis, kad jie neišlystų iš po batų pado ir krisdami nesužeistų žemiau lipančiųjų. Labiau atsipalaiduoti galima tik nusileidus prie Batizovskos ežero. Nuo jo iki kalnų viešbučio veda puiki Tatrų magistralės atkarpa.
Kalnas labiau patyrusiems
Paprastai visas maršrutas trunka apie 7-8 valandas. Jam įveikti reikia panašios fizinės ištvermės kaip ir populiaresniems ir žinomesniems maršrutams iki Krivano ar Lūšių viršukalnių, Bystre ar Priečne balnų. Tačiau kopimo technikos požiūriu Gerlachas priklauso visai kitai kategorijai, todėl jis labiau tinkamas tiems, kurie jau turi patirties kalnuose ir nestokoja drąsos stačiuose skardžiuose.
Savarankiškai kopti į Gerlacho viršūnę leidžiama tik Tarptautinės alpinizmo organizacijų sąjungos nariams. Dėl to daugelis kopia su vietiniais kalnų vedliais. Jie ne tik stengiasi pasirūpinti saugumu, bet ir pasakoja įdomias istorijas apie kalnus, padeda atpažinti viršūnes kalnų panoramoje, pastebi toliau esančius gyvūnus ir atskleidžia kalnų slėniuose žaliuojančių augalų gydomąsias savybes. Tuomet sunku atsisakyti pasiūlymo išsikasti karčią gencijono šaknį, užaugusią ant Gerlacho šlaitų, ir parsivežus namo paruošti iš jos gydomąjį gėrimą.
Anksti pradėjus žygį visą popietė lieka laisva. Tądien laiko užtenka atgauti jėgas Poprado vandens parke, o vakare užsukti į geriausią tradicinį slovakų restoranėlį „Koliba” miestelyje Stara Lesna, kur sunku atsispirti pagundai užkąsti duonos su tepamuoju sūriu, pasilepinti ant žarijų apskrudusios vištienos patiekalu ir įsitraukti į romų muzikos linksmybes. Tačiau kad ir kur būtum, sėkmingai įkopus vis tiek nepaleidžia mintys apie dar neįveiktus ir žemėlapiuose nepažymėtus Tatrų maršrutus, aštrias Ledo (Ladovy) ir Aukštosios (Vysoka) viršukalnes, ambicingą kopimą iki antrosios Tatruose Lomnicos viršukalnės, nesinaudojant lyno keltuvu.
Gerlachas palieka neišdildomą įspūdį ir sužadina neblėstančią ištikimybę kalnams. Atmintyje jis išlieka toks pat, kaip ir režisieriaus Pavolo Barabašo dokumentinėje juostoje „Mistiniai Tatrai”, kai saulės spinduliais apiberta Gerlacho ketera išnyra iš paslaptingų ir kamuoliais besiveržiančių ūkų, o ant jos stovi mažas lyg skruzdėlytė viršūnę pasiekęs žmogus.
Patarimai keliautojams
• Norintiesiems įkopti į Gerlacho viršūnę reikėtų atvykti į Tatrus bent savaitei, nes gali tekti laukti tinkamo oro ir ieškoti laisvo kalnų vedlio. Esant galimybei, kelias dienas prieš kopiant naudinga pasivaikščioti lengvesniais maršrutais.
• Patogiausia apsistoti kalnų viešbutyje „Sliezsky dom”, tačiau jis brangus (40 eurų žmogui už nakvynę) ir nėra būtinas. Susitarus su kalnų vedliais, kopimo naktį jie paima žmones iš žemiau esančių Slovakijos Tatrų miestelių: Stary Smokoveco, Štrebske Pleso ar Tatranskos Lomnicos. Tuomet visai komandai galima atvažiuoti vienu automobiliu iki pat maršruto pradžios. Savarankiškai geriau to nedaryti, nes eismas nuo Tatranskos Poliankos iki kalnų viešbučio yra apribotas kelio ženklais, naktį gali būti nuleista kelio užtvara.
• Interneto tinklalapiuose galima rasti nemažai informacijos apie Tatrų kalnų vedlius. Kai kurie turi net asmeninius tinklalapius ir siūlo palydėti grupes į daugelį Tatrų viršūnių. Tačiau patikimiausia ieškoti tinkamo kalnų vedlio per organizacijas: Slovakijos nacionalinę kalnų vedlių asociaciją (Narodna asociacia horskych vodcov SK) ir Kalnų vedlių klubą (Spolok horskych vodcov). Informacijos apie šias organizacijas galima rasti internete arba gauti turizmo informacijos centre miestelyje Stary Smokovec. Lietuvius lydėjęs kalnų vedlys Milanas Hoholikas yra vertas geriausių rekomendacijų.
Kalnų vedliai paprastai lydi grupes, kuriose yra ne daugiau kaip keturi žmonės. Kaina 80- 160 eurų žmogui, priklausomai nuo grupės dydžio. Vedliai pasirūpina alpinistiniais diržais, virvėmis ir kitu reikalingu inventoriumi. Keliautojams privalu turėti tvirtus žygeiviškus batus, patogią kuprinę, nuo vėjo ir lietaus apsaugančius drabužius. Šiltesnė kepurė ir pirštinės gali praversti esant vėsesniam orui. Puikių kalnų vedlių galima rasti ir Lietuvoje.
Dainius Babilas (nuotraukos autoriaus)
