Aukštaitijos žmonės

moc1.JPG

Šią vasarą buvau pas senelius Ignalinos raj. Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Gražu ten: ežerai, sengirės, senoviška architektūra. Bet visų gražiausi tenykščiai žmonės: anų laikų bobutės ir senukai. Apie vieną jums ir norėčiau paporinti.
Kiek palinkusi, vėjo ir saulės nugairinto, raukšlių išvagoto veido senučiukė gyvena šalia kelio Ignalina-Ginučiai, prie pat vilnijančio plataus Baluošo ežero. Tąkart važiavau dviračiu į Ginučius ir būčiau pravažiavęs, jei ne viliojantis užrašas: „Parduodamas medus“. Esu smaližius, ypač mėgstu medų. Man jis su viskuo gardu: su agurku, sūriu ar banda. Paskutinį kartą pirkau „šviežio medaus“ Kalvarijų turguje ir apdegiau nagus. „Medus“ buvo skystas, su kažkokiu prieskoniu, beliko jį supilti į manų košę ir sušerti katei. Daugiau, sau pasakiau, medų pirksiu tik iš patikimų, sąžiningų kaimo žmonių…
Stabtelėjau, prie užrašo pastačiau dviratį ir nužingsniavau prie papieviais balta skarele vaikštinėjančios sodietės. „Labadien, – sakau priartėjęs. – Tai jūs parduodate medų?“ „Aš, aš, vaikeli, pusė litro – vienuolika litų, o litras – dvidešimt du litai“ – prabyla mažuliukė lyg pipiras senučiukė. „O kiek kilogramas?“ – teiraujuosi, norėdamas palyginti miesto ir kaimo kainas. „Keturiolika litų, tai pirksi ar ne?“ „O kur bitės, ne prie pat kelio, medus švarus?“ – vėl klausiu. „Čia pas mus, sūneli, nedirbamos žemės, jokių chemikalų, ar pirksi, atnešiu?“ „O gardus?“ – rėžiu paskutinį klausimą, prisiminęs turguje pirktą medaus produktą. Čia jau senutei trūksta kantrybė ir ji prapliumpa: „Vaje vaje, ir iš kur tu esi, iš dangaus nusileidęs ar iš kokio miesto… Tu man pasakyk, medus negardus… Jėzau, Jėzau, medus negardus… Tegu Dievas apgina…“ „Betgi pasitaiko,“ – bandau švelninti padėtį. „Per savo gyvenimą nemačiau tokio žmogaus, kad sakytų medus negardus… Vaje vaje“, – rypavo baltaskarė. „Gerai, atneškit tą puslitriuką, pirksiu!“ – griebiausi paskutinės priemonės. Tai ją kiek nuramino ir kartu šnekučiuodamiesi nulingavome prie trobelės.

moc2.JPG
„Bet tu man pasakyk, kaip gali būt negardus medus,- vis dar negalėjo atsigaivelioti senutė. – Buvo viena moteriškė pirkti medaus, klausinėjo, kamantinėjo, ar nepienuoti, švarūs indai, ar tvarkingai supilstyta… Kaip pas kaimo žmogų kas gali būt kas nešvaru ar netvarkinga?“ „Nežinau,“ – sakau laižydamas medų. – Jūsų medus tikrai gardus, o kitas būna ne toks, visaip žmonės šiais laikais suka, cukrumi šeria…“ „Eik sau, kas cukrų pirks, brangus, o medaus visokio yra: pievų, liepų, grikių, miško, ką tik išsukto ir pastovėjusio, kiekvieno vis kitas skonis, gal ir tau koks rapsų teko, bet kad suktų ar ką… Visas medus gardus,“ – įsitikinusi baltaskarė.darbas1.JPG
Sėdime abu priemenėje ir kas kuo užsiėmę. Aš tepu medų ant sūrio, senučiukė žiūri į kelią. „Bet tu žinai, – pagaliau prabyla senučiukė. – Kaip miesto žmogus, taip ir durnas“. Nustoju tepti medų ir klausiamai pažvelgiu. „O tu pažiūrai, pro mano trobą visi važiuoja Ginučiuosna, o ko gi ten važiuoja – gydytis. Žmonių kaip avily ir visi lenda po tuo kriokliu. Lenda ir tenai viską daro. Tai išeina, kad šūduosna plaukioja. Kiek paklausiu pravažiuojančių, visi sako gydytis, o kokia ten šūduose gydykla, ten besveikatį galima pasigauti. Tai ar ne durni miesto žmonės? Kaimo žmogus taip niekad nesielgtų. Ir ko tuose Ginučiuose nėra: samagono, apipuvusių dešrų, pašvinkusių mėsų ir viską sueina miesto žmogui. Nors vasarą kiek pasipelno kaimo žmogus“, – krizena senutė. „Tai, aišku, kad „nerazumni, – pritariu, valydamas tekantį medų. – Kur jų „razumas“, jei aplink į valias dar gražesnių vietų, o visi spiečiasi, spaudžiasi“.

mociute.JPG
Senutės skarutę vėjas plaiksto, šlama sena liepa. Bobulytė žiūri į kelią ir toliau kalba: „Kaip ir ta boba dėl pienuotų indų, ar „razumna“? Ne, iškart matosi, kad iš miesto. Tai mes kaime visi pasitarėm ir nusprendėm, kad kaip miesto žmogus, taip ir durnas. O ką jie ten valgo… Kartą nusipirkau pieno, tai stovėjo nesurūgęs gal mėnesį, kol pasmirdo, o grietinė tai stovėjo, kol sutrūkinėjo, o kai įsipyliau į viralą, visa žirneliais pabiro. Ar tu rasi mieste natūralų maistą, grietinėn alyvos pila, o ir ta alyva, klausiau per sveikatą, kemša gyslas, kraujas negali tekėti, žmogus suserga baisiomis ligomis… Dabar jokios nebevartoju, valgau lašinius, kaimišką sviestą, grietinę, pieną ir ligų nežinau… Seniau, kai tik atsirado margarinas, labai mėgau, visur tepiau, dėjau į košes, ir vos bepaeidavau… Nežinojau, kas daros… Paskui sužinojau per sveikatą, kad tai baisi „paškustva“, sukelia vėžį… Tuoj pat atsisakiau… Nusiperku duonos, bandos, o visa kita namuose turiu… Kartą nuvažiavau Ignalinon nusipirkti maisto, tai, kai pamatė, kad senas žmogus ir dar kaimo, tai įkišo seną dešrą, sudžiūvusią duoną“.
Čia jau neturėjau ką pridurti. Senutė buvo visiškai teisi. Kažin ar kada susieis kaimo ir miesto žmogus… Baigiau sūrį su medumi, pabučiavau senutei ranką ir nuvažiavau miestan. Aš – miesto žmogus.

Bobutę sutiko Vytautas Nosevičius

mociute1.JPG

DALINTIS

3 KOMENTARAI

  1. Įdomu susipažinti su kaimo bitininke. Mes taip pat perkam medų iš patikimų žmonių, juk medus yra ir maistas ir vaistas, todėl negalima bet kokio pirkti. Tik ši bobutė per daug gerai apie save galvoja. tikrai kaime būna ir nešvaros ir sukčiavimo, kai bites maitina cukrumi, o jos paskui tingi nektarą iš pievų žiedų rinkti. Todėl negalima sakyti, kad visi kaime yra dori ir sąžiningi. linkiu visiems nesutikti blogų kaimečių ir mėgautis tikru medumi. Skanaus.