Atostogos vienuolyne (Fotoalbumas)


Ieva Sauskaitė

Pastaruoju metu Azijos šalyse, būtent Pietų Korėjoje, tapo itin populiaru savaitgalius ir atostogas praleisti vienuolynuose. Labai norėjosi tai išbandyti, nes budistiniame Korėjos vienuolyne pabūti ne tik egzotika, bet ir rimta praktika. Ją labai knietėjo išmėginti pasiskaičius lietuvio, tapusio budistu pagal Korėjos zen tradiciją,vienuolyno-ramybe-saugo-stai-tokie-sargai.jpg Kęstučio Marčiulyno, arba Bo Haeng Sunim, įspūdžių iš vienuoliško gyvenimo. Ir dabar galiu rimtai pasakyti, kad lietuviški ir korėjietiški vienuolynai labai skiriasi…
Vieną dieną, sėdėdama su Bo Haeng Sunim knyga „Laiškai iš Drakono kalnų“, pamaniau, o kodėl man nepabandžius viso to, ką aprašo Bo Haeng Sunim. Bent trumpam… Pasakyta – padaryta. Tuoj pat prišokau prie visagalio interneto,vienuolynas-kalnuose-ii.jpg susiradau Korėjos turizmo informacijos puslapį tour2korea.com ir susitariau dėl savaitės apsistojimo viename seniausių Pietų Korėjos budistinių vienuolynų – Naksansoje. Susipyliau į kišenes savo paskutines santaupas ir kitą dieną išskridau….
Naksansos vienuolynas, kuriame man teko didžiulė malonė apsistoti, stūkso Soraksano kalnuose,vienas-is-vienuolyno-paviljonu.jpg Rytų (Japonijos) jūros pakrantėje. Pasitikęs vienuolis mūsų paprašė vienuolyne nerūkyti ir netriukšmauti, priešingu atveju, būsime nubausti ir išvyti. Apsivilkome specialiomis geltonai žaliomis drapanomis ir trumpam tapome Naksansos šventyklos gyventojais… Vienuolynas modernus, nieko panašaus su atšiauriomis atsiskyrėlių buveinėmis jis neturi. Salės puikiai įrengtos, miegamieji šildomi tradiciniu korėjietišku stiliumi – nuo grindų, svečių kambariuose yra vaizdo ir muzikos aparatūros.
Naksansos vienuolyno istorija
Pasakojama, kad Naksansos vienuolynas atsirado VII a., kai keitėsi Silos karalystės valdovai. Legenda byloja, kad vienuolis Jisanas patyrė apsireiškimą – bodhisatva (deivė) Avalokitešvara (korėjietiškai Kvan Seum Bosal) nurodė vietą, kur jis turėtų pastatyti šventyklą. vienas-is-vienuolyno-papuosimu-dieviskasis-drakonas.jpgAnot kitos legendos, Jisaną pamilo mergina iš kinų budistų šeimos. Jos namuose jis apsistojo atvykęs į Kiniją. Kada jam atėjo laikas grįžti į Korėją ir jo laivas tolo nuo Kinijos krantų, ji nusižudė – nėrė žemyn galva tiesiai į Geltonąją jūrą ir trenkėsi į aštrias pakrantės uolas. Bet žuvo tik kūnas, o jos dvasia pavirto drakonu, kuris baisios audros metu išgelbėjo Jisaną ir padėjo jam saugiai pasiekti gimtinę.musu-vienuolynas.jpg Vienuolis apie tai sužinojo ir šios kinų merginos garbei pastatė vienuolyną, kuris vėliau buvo pavadintas Naksansa.
Nuo pat pradžių iki šių laikų vienuolynas buvo ne kartą perstatomas. Per Korėjos karą jis buvo visiškai sugriautas, tiesiog sulygintas su žeme, bet pamaldūs korėjiečiai jį tuoj pat atstatė, ir nuo savo naujo užgimimo 1953 m. jis išliko toks pat ir iki mūsų dienų.
Šiuo metu jis apima didžiulę teritoriją. musu-sventyklos-vienas-paviljonu.jpgŠventyklos išskleidžia savo rytietišką architektūrą visu savo grožiu ir puošnumu. Šalia vienuolyno, šiek tiek paėjus uolų takeliu į viršų, atsiveria didinga Avalokitešvaros povyza. Atsisukusi į jūrą, deivė stovi ant žydinčių lotosų padėklo, rankose laikydama indą su vandeniu – dvasinio praregėjimo simbolį. Pagal skulptoriaus sumanymą ši milžiniška deivės statula turi saugoti išplaukiančius į jūrą, kad jie sėkmingai sugrįžtų iš ten sveiki ir drūti.
Vienuoliška arbatos ceremonija
Pasižvalgę po vienuolyną, nuėjome į arbatos kambarį, kuriame turėjo prasidėti arbatos gėrimo ceremonija. Tokias arbatos ceremonijas vienuoliai atlieka kiekvieną dieną, nes kruopštus arbatos ruošimo procesas prilyginamas meditacijai. Tai savotiška įžanga į po to sekančią rimtesnę meditaciją – „pasinėrimą į save“.autore-atlieka-arbatos-ceremonija.jpg Arbatos ceremonija gana sudėtinga, atliekama žingsnis po žingsnio, griežtai nustatytu eiliškumu. Nieko negalima praleisti ar aplenkti, nieko pridėti… Kaip iš tikrųjų reiktų ruošti arbatą, kad visa savo galybe ji atsiskleistų, pateikdama mums savo aromatą, skonį, gydomąsias savybes…?
Pirmiausia būtina teisingai ant stalo išdėlioti daiktus. arbatos-ceremonija-vyksta.jpgAtskirą vietą turi net servetėlės ar specialūs mediniai šaukštukai arbatai. Pastarieji dedami iš šonų, lygiagrečiai su staliuku. Iš kitos pusės statomas arbatinukas, kuriame bus verdamas vanduo, ir specialus gilus puodelis. Po to išstatomi puodukai, iš kurių bus geriama, lėkštutės, indelis su arbata, specialus dubenėlis, kuriame vės virintas vanduo, ir virdulys. Kai viskas jau paruošta, galima pradėti ruošti arbatą.
Iš pradžių į specialų dubenėlį įpilama karšto vandens. Vėliau jis supilamas į arbatinuką, o iš jo – į puodelius. Tokiu būdu pašildomi indai. Vanduo, skirtas pašildymui, išpilamas į indą, skirtą naudotam vandeniui. Į dubenėlį vėl įpilama karšto vandens, o į virinimui skirtą arbatinuką įberiama arbatžolių su specialia medine tam skirta mentele. Leidžiama vandeniui šiek tiek atvėsti, bet neatšalti, ir vis dar karštu užpilamos arbatžolės arbatinuke. arbatos-pavesineje-laisvu-laiku-nuo-praktikos.JPGIr jau iš ten arbata išpilstoma į puodelius. arbatos-ceremonijos-metu-autore-is-kaires-sedi.jpgŠią procedūrą galima kartoti iki 4 kartų. Po to nenuėjus nuo stalo visi indai išplaunami ir visas vanduo supilamas į naudoto vandens indą, o puodeliai ir visi kiti įrankiai, naudoti arbatos ceremonijos metu, kruopščiai iššluostomi.
Beje, puodelius su arbata prie lūpų reikia kelti tik tam tikru būdu, prilaikant puodelį iš apačios kaire ranka. Man asmeniškai buvo labai sunku viską pakartoti. Kaip pastebėjau, kitiems „neakivaizdiniams vienuoliams“ taip pat. Rankos pynėsi, judesių seka maišėsi ir iš tos maišalynės dingo visas susikaupimas. Gerai, kad mus mokiusi vienuolė nebuvo griežta ir tik atlaidžiai šypsojosi.
Vienuolių mitybos ypatumai
Vakare mūsų laukė vakarienė. Vienas iš mūsų dalyvių labai jaudinosi, nes buvo girdėjęs, kad vienuoliai valgio metu ne tik kad nepalieka nė vieno trupinėlio, bet dar ir išgeria vandenį, kuriuo išsiplovė savo dubenėlius.valgymo-metas.jpg Žodžiu, pamazgas… Skambėjo tai ne itin įtikinamai, bet aš buvau skaičiusi Bo Haeng Sunim knygoje „Laiškai iš Drakono kalnų“, kad taip yra daroma. Bet kadangi jau buvome kaip reikiant išalkę, drąsiai žengėme į virtuvę, kur mūsų, kaip tikėjomės, laukė gera vakarienė ir pasisotinimas, nes visą dieną nelabai ką ir tevalgę buvome. valgymo-metass.jpg
Prieš pradėdama pasakoti apie mūsų vakarienę, norėčiau keletą žodžių tarti apie vienuolių mitybos ypatumus. Pirmiausia, vienuoliai maistą vartoja ne savo įgeidžiams patenkinti, ne malonumui, aistrai pažadinti, o kad galėtų gyventi, praktikuoti, pasiekti nušvitimą ir išgelbėti visas gyvas būtybes. Tai labai svarbu. Pats valgymo procesas yra ir savotiška savidisciplinos forma, nes vienuoliai griežtai valgo vienu ir tuo pačiu metu.tvarkomes-savo-valgymo-indelius.jpg Čia jau labai griežtai, negalima nė žingsnelio į šalį…. Štai keletas taisyklių, kurių vienuoliai laikosi valgydami:
Maisto sau dėkis, kiek tik nori, bet žinok, kad viską turėsi ir suvalgyti.
Visi turi valgyti vienoje ir toje pačioje vietoje, tarkim, jei virtuvėje, tai tik virtuvėje, o ne prie TV ar lovoje. Ir visada punktualiai valgyti tuo pačiu metu.indai-paruosti-maistui.jpg
Prieš sėsdamas už stalo atmink, kad maistas – tai ne savo juslių, malonumų tenkinimas, bet itin svarbi savidisciplinos dalis, kurios metu gali mokintis puikiai sutramdyti save ir savo ego lenktais pirštais. Į ką tie pirštai lenkti, tikriausiai žinome visi…
Ir, be abejo, vienuolyno virtuvė – išskirtinai vegetariška, o kadangi Tolimųjų Rytų tautos beveik nevartoja pieno ir jo produktų, tai ji tiesiog veganiška.
Bet grįžkime prie mūsų vakarienės. cia-vienuoliai-laiko-ivairiausias-raugintas-sudytas-darzoves-populiariausia-kimchi-kopustai.jpgSpecialūs įvairaus dydžio dubenėliai, kiekvienam duodami po keturis. Iš pradžių jie sudėti vienas į kitą. Pirmas, pats didžiausias dubenėlis, skiriamas virtiems ryžiams, dalijami-ryziai.jpgantras, mažesnis, – sriubai. Trečias – vandeniui, kuriame bus plaunami indai, ir ketvirtas, pats mažiausias, – įvairiausiems priedėliams prie ryžių – korėjietiškoms aštrioms raugintų kopūstų salotoms – kimčhi, įvairiausioms specialiai paruoštoms, paraugtoms kalnuose surinktoms žolelėms. Taigi, indus jau turime, ruoškimės valgiui.
Iš kairės dedame patį didžiausią dubenėlį, po to visus likusius dubenėlius pagal laikrodžio rodyklę išdėliojame taip, kad tuoj po didžiausio dubenėlio sektų pats mažiausias. Spėlionės apie tai, kad mums gali tekti gerti vandenį, pradėjo pildytis tuoj pat po to, kai mums buvo liepta atidėti vieną kimčhi lapelį į šalį. paskaitoje.jpgKaip pasirodė vėliau, šiuo korėjietiško kopūsto lapeliu pavalgius reikėjo iššluostyti indus, švarinant juos nuo pačių menkiausių grūdelių ir kitų maisto likučių, perplauti juos vandeniu, praskalaujant ir perpilant iš vieno indo į kitą, ir tą vandenį pasigardžiuojant išgerti, užkandant tuo pačiu kopūsto lapeliu… Pastebėjau, kad valgymo metu indai imami į rankas ir keliami prie burnos, o ne lenkiamasi prie jų. Taip daroma todėl, kad valgančio vienuolio burna simbolizuoja Budos burną.
108 nusilenkimai ir reikalaujantis didžiulės kantrybės sėdėjimas
Pavakarieniavę patraukėme į pagrindinį vienuolyno paviljoną. Metas dalyvauti vakarinėje ceremonijoje. Gyvenimas vienuolyne griežtai skaičiuojamas pagal laikrodžio rodyklę. Šventykloje uždegė žvakes ir vienuoliai monotoniškai ėmė giedoti giesmes. Smilko smilkalas. Specialaus medinio būgnelio mok-tako garsas susiliejo su vienuolių balsais. Visi panirome į bendrą maldą. Tuo metu, kai giedojome, aš ir mok-tako garsas tapome viena… Nuostabus jausmas.
Vakare vienuoliui privalu daryti 108 nusilenkimus. Tai tam tikra praktika, naudinga tiek fizine, tiek mentaline prasme. tuoj-prasides-nusilenkimai-as-trecia-is-kaires.jpgJų metu vienuolis pajuda fiziškai, prasitampo, suaktyvina savo „centrą“ – tandeną (korėjietiškai tančžon), nusilenkimu-metas.jpgna ir apsivalo, išgrynina save nuo 108 pagundų, aistrų, malonumų ir kitų silpninančių „centrą“ ir kartu patį žmogų dalykų. Kiti sako, kad nusilenkinėjant tavo Didysis „aš“ lenkiasi mažajam „aš“, taip slopinamas savo pasipūtimas ir visos kitos ego apraiškos….
Gana rimtas išbandymas buvo meditacija. Mums išaiškino, kad vienuolis privalo medituoti ne trumpiau kaip valandą, bet kadangi mes žmonės paprasti ir neparuošti tokiems ekstrymams, mums užduotį palengvins ir sutrumpins laiką iki 30 minučių. Dar vienuolė pažadėjo po 15 minučių padaryti pertrauką, kad kojos pailsėtų, nes mes, ypač europiečiai, nepratę tiek ilgai sėdėti susirietę. meditacijos-metas.JPGO juk reikia sėdėti lotoso poza….. Tad po 15 minučių jau labai reikėjo tas kojeles išmazgyti, ištiesti ir leisti joms pailsėti. Beje, lotoso poza sėdėjo tik pati vienuolė, nė vienas iš mūsų neįstengė taip atsisėsti, tad meditavome susirangę kaip kas išmano, dažniausiai lotoso poza ar vadinamąja japoniška sėdėsena – parietę kojas po savimi. Žodžiu, sėdėjosi labai nelengvai…. po-meditacijos-pasirazome.jpgČia jau reikia tikrai kantrybės, atsidavimo ir begalinio noro tapti Buda.
Visą meditacijos metą reikėjo žiūrėti į grindis ar sieną priešais save ir nieko nemąstyti. Vien tik „Kas aš esu“?, „Kas aš esu?“… Jokių problemų, draugų, planų, jokių pasaulietinių malonumų. Tu tik sėdi. Dabar ir čia. Bet labai sunku negalvoti, mintys ritasi, bėga, veja viena kita, meditacijos-metu-jei-kreivai-sedi-gauni-musti-su-lazda-specialia.jpgypač jos pasileidžia,kai dar sau sakai, „kad turiu dabar nieko negalvoti, nieko negalvoti..“, o jos kaip iš maišo kipšai lenda. Geriausia tokiu atveju jas visas paleisti, jos visos išlakios, išbėgios ir ateis RAMYBĖ. Bet jau po 10 minučių tuščio proto siekimo man siaubingai pradėjo mausti kojas ir norėjosi tik vieno – stoti ir jas pramankštinti. Išties, tuo metu visos mintys dingo, beliko tik ši siekiamybė…. „Kojos, kojos, mano kojos, kada, kada, kada ta pabaiga…“ Tokios ir panašios mintys tuo metu sukosi mano galvoje. Ir štai tas pagaliau ilgai lauktas signalas. Tris kartus lazda į delną vienuolė sudavė ir mes po 15 minučių sunkiai besirangydami, masažuodami kojas, miklindami sustingusius sąnarius ėmėme stotis. Kad ir kiek prasimankštintume, su vienuolės duotu signalu ėmėme eiti ratu. atpalaiduojame-kojas-po-meditacijos.jpgDelnai suglausti prieš save (chapchagi) ir taip be jokių minčių paskui vienas kitą vorele krypavome kokias 5 minutes. Po to vėl 15 minučių meditacija, vaikščiojimas, meditacija, vaikščiojimas – ir taip kokius 7 kartus.
Varpas, atbaidantis nuo troškimų
Prieš miegą mums buvo suteikta galimybė sudaužti į specialų didžiulį varpą tončžoną. Manoma, jog šio varpo garsas leidžia apvalyti protą nuo visų žemiškų troškimų, bei jo skambesys atneša dūšiai ramybę.varpo-garsas-isblaivina-nuo-visu-iliuziju.jpg Paprastai į šį varpą simboliškai muša 23 kartus ryte – kad išgelbėtų visus, gyvenančius šioje žemėje, ir 33 sykius vakare, – už tuos, kurie esą pragare, t. y. po žeme. Visiškoje tamsoje, varpas.jpgkildamas iki pat aukštybių, prasinešdamas medžių viršūnėmis ir ataidėdamas kalnuose, nuskambėjo duslus, sodrus, užburiantis milžiniško bronzinio varpo garsas. Jo skambesys tik ir kvietė mus galvoti apie amžinybę… Tradiciškai, be varpo, vienuoliai dar muša didžiulį būgną, kuris turi visą pasaulį informuoti apie Budos mokymą. Būgnas padarytas iš gerai išdžiovinto medžio, o jo šonais ištempta jaučio ir karvės oda – pozityvaus ir negatyvaus simbolis, visa ko pusiausvyros ir darnos simbolis.
Gultis vienuoliai eina anksti – 9 val. vakaro, bet ir keliasi labai anksti. Rytinė praktika prasideda 3 val. ryto. Ir vėl 108 nusilenkimai, meditacija, vaikščiojimai, giedojimai, valgymo, arbatos gėrimo ceremonijos….vienuolynas-kalnuose.jpg Diena iš dienos taip. Vienuolyno kasdienybė…
Apie 7 val. ryto pradėjo švisti. Tapome fantastiško kylančios saulės natiurmorto liudininkais. Rodės, saulė kyla tiesiai iš šaltos banguojančios jvienuolynas.jpgūros gelmių, į kurią su visiška ramybe žvelgia deivė Kwan Seum Bosal. Saulės spindulėliai nušvietė jos beaistrį veidą ir skendo kažkur pusiau primerktose akyse, ten, kur slepiasi visos gimstančios dienos paslaptys. Laimei, šis įspūdis tuo nesibaigė ir tik prasidėjo. Mes turėjo vykti į apžvalginę ekskursiją po Sinchinsos vienuolyną.is-akmens-iskaltas-buda.jpg
Keliaujant į šį vienuolyną, pasislėpusį aukštai kalnuose, išnyra didžiulė Budos statula. Korėjiečiai tvirtina, kad ši bronzinė sėdinčio Budos statula – pati didžiausia pasaulyje. Jos aukštis siekia 70,5 m. Šis Budos paminklas nepaaiškinamu būdu spinduliuoja begaline ramybe ir atjauta visam, kas gyva. Būdamas čia ir pats nusiramini, tampi tyras, atlaidus visiems. O nusileisdamas nuo šių kalnų, kurių viršūnes dengia sniegas, daliji šypsenas ir gerą nuotaiką visiems, sutiktiems savo kelyje…
Pokalbis su budistų vienuole
Prabuvus budistiniame Naksansos vienuolyne beveik savaitę, norom nenorom kyla klausimas, kas žmones verčia tapti vienuoliais? Kodėl jie eina į vienuolynus ir užsidaro ten metų metus ilgoms meditacijoms?buda-ir-aplink-sedintys-bodhisatvos.jpgĮ šį klausimą atsakė mus lydėjusi vienuolė:visi-dalyviai-su-vienuole.jpg „Bet kuris žmogus geba tobulėti ir pasiekti prašviesėjimą. Reikia tik labai to norėti. Pavyzdžiui, aš tapau vienuole, nes noriu geresnio, dvasingesnio gyvenimo, arčiau Dievo.“ „Bet iš ko gyvena budistų vienuoliai tokiuose didžiuliuose ir prašmatniuose vienuolynuose, kaip jie žvelgia į kitas religijas?“ – paklausėme vienuolės. „Tikintieji mums atneša pinigėlių, už kuriuos mes galime nusipirkti maisto, bet dalį daržovių mes auginame patys vienuolyno soduose ir laukuose. Dėl kitų religijų – neretai mes pasikviečiame įvairių krikščioniškų konfesijų bendroms praktikoms, diskusijoms, visuotinei maldai. Mes gerbiame kitas religijas, kitus tikėjimus, nes juk mūsų idėja viena ir ta pati. Tai tarsi kalno viršukalnė, į kurią veda daugybė takelių, ir kiekvienas pasirenka sau patogesnį.“vienuolyno-sale.jpgmes-visi-su-vienuole.jpeg
Mums, kaip „templestay“ programos dalyviams, buvo įdomu sužinoti, kaip vienuoliai žvelgia į tokius kaip mes, jaukiančius jų ramybę panašiais vizitais. Į tai vienuolė atsakė: „Pasauliečiams atvertos durys į daugelį budistų šventyklų, bet, be abejo, egzistuoja ir tokių vienuolynų, kuriuose vienuoliai užsidaro kalnuose 10 ar 15 metų meditacijai, ir lankytojai labai trukdytų jų griežtai praktikai. Visą sukauptą gerą energiją praktikai bet koks pašalietis (ypač užsienietis) tuoj pat išblaškytų į šalis. Bet man lankytojai netrukdo. Toks mano darbas. Be to, bendraudama su turistais, labai daug ko mokausi ir iš jų. Taigi, vyksta abipusis apsikeitimas žiniomis ir mes tobulėjame.“mes-visi-dalyviai-as-is-kaires-tupinti-pirma.jpeg
O kas pačius korėjiečius verčia taip praleisti atostogas? Į tai atsakė vienas iš „savaitgalinių vienuolių“, korėjietis Im Čon Kim: „Aš nesu budistas ir Budos netikiu, esu krikščionis, bet tokio pobūdžio kelionės ypač naudingos man, nes padeda labiau pažinti savo kultūrą ir tautą.“mes-laukiame-prie-vienuolyno-ir-greit-patapsime-visos-vienuolemis.jpg
Mūsų kelionė artėjo į pabaigą: tolumoje paliko ramūs kalnai ir pušų sakų kvapas, kontempliacija ir pilki vienuolių drabužiai, vienuolynų tviskantis auksas ir bronzinio Budos atjaučianti ir miela šypsena. Mūsų laukė triukšmingi, skubantys, pilni rūpesčių miestai, kuriuose mes pasistengsime išlaikyti ramybę, švarą, susikaupimą ir harmoniją, kuriuos gavome būdami vienuolyne. Nors tik savaitėlę buvome, bet ji mumyse liko. Liko ramybė, švara, tyla ir darna… Tik ar pavyks ją išsaugoti?

Nuotraukos autorės

musu-vienuolyno-papuosimai-zibintais.JPG pagoda.jpgpagoda-kalnuose.jpg

medituoju-korejoje.jpgmeditacijos-metas-rytas.jpgkorejos-vienuolynai-dazniausiai-statomi-kalnuose-vaizdingose-vietose.jpg

meditacija.jpgkorejos-vienuolynu-architektura-ir-vienuoliai.jpgsu-vienuoel-prie-budos-autore-is-kaires.jpg

didysis-buda-zvelgia-i-seula-korejos-sostine.jpgekskurcija-po-vienuolyna.jpgdharmos-mokymo-sale.jpg

suniukas-prie-vienuolyno-dharmos-sales-saugo-vienuoles-batus.JPGtakelis.jpgvienuolis-musa-bugna-didziuli.JPG

vienuoliai-laisvu-nuo-praktiku-metu.JPGvienuole-pasakoja-vienuolyno-istorija.jpgviena-is-musu-vienuolyno-daliu.jpg

ekskurcija-po-vienuolyno-kiema.jpgautore-su-biciuliu.jpgauksiniu-kalnu-sventykla.jpg

vienuoles-paskaitoje.jpgvienuoliai-prisistato.jpgvienuolyno-architektura.jpg

vienuoliu-maistas.jpgprasideda-pietus.JPGpietus-vienuolio.jpg

pamokos-arbatos-ceremonijos-saleje.jpgnauji-naksansos-dalyviai-su-vienuoliu.jpgnaksansa-vienuolyne-didzioji-kwan-seum-bosal-statuja-ir-besimeldziancios-sale-korejietes.jpg

naksansa-vienuolyno-vidus-vanduo-begantis-is-drakono-usu.jpgnaksansa-vienuolyno-paviljonas-saulei-leidziantis.jpgnaksansa-vienuolyno-kiemas.jpg

stovintis-5m-aukscio-buda-naksansa-vienuolynas.jpg naksansa-vienuolynas-didzioji-dieve-kwan-seum-bosal.jpgdidzioji-kwan-seum-bosal-deives-statula-spinduliuojanti-atjauta-ir-taika.jpg

isiubuojame-ir-dauzime-i-varpa-atsirisdami-nuo-visu-prisirisimu.jpgnaksansa-pagoda.jpgnaksansa-vienuolyna-skalauja-japonijos-jura.jpg

naksansa-vienuolynas.jpgdeive-kwan-seum-bosal-saulei-leidziantis.jpgatjautos-ir-mielasirdystes-dieve-kwan-seum-bosal.jpg

DALINTIS