Angliakasių mieste – išdagų kvapas ir ritmai meilei  

Aušrinės Šėmienės tekstas ir nuotraukos 

Čekijos angliakasių miestas Ostrava bando išplauti savo juodą praeitį ir kviečia keliautojus pažinti neilgą, bet sudėtingą jos istoriją. Tarp 1980-ųjų ir 2019-ųjų įstrigęs miestas neapsisprendžia – tapti moderniu ar mėgautis nostalgija sovietmečiui. Pastarasis kelias irgi nėra prastas, nes turistų, kuriems tokia egzotika patinka, daugėja.

Ištįsę veidai
„Visi, kas netyčia patenka į Ostravą, iš pradžių vaikšto ištįsusiais veidais. Vėliau jų mimika pasikeičia“,– sako gidas Martinas Sližas.

 Vasaros viduryje Ostravą drebina didžiausias Europos širdyje elektroninės ir šokių muzikos festivalis „Beats for Love“. Ekonominės klasės viešbučiai ir „Airbnb“ būstai būna užsakyti iš anksto, palei industrinio parko Dolní Vítkovice tvorą išsirikiuoja eilės palapinių. Keturias dienas trunkantis festivalis sukviečia keliasdešimt tūkstančių jaunų žmonių. Tiek pat suvažiuoja ir į elektroninės, indie bei pop muzikos festivalį „Colours of Ostrava“, kuris vyksta liepos pabaigoje.

Jei nemėgstate elektroninės muzikos, važiuojant pro Ostravą vis dėlto verta sustoti dėl Dolní Vítkovice – milžiniškos anglies kasyklos, kokso krosnių ir metalo liejyklos likučių.

170 metų veikusi kasykla buvo uždaryta 1998-aisiais. Bemaž po dešimtmečio valdžia nusprendė, kad įspūdingą įmonę galima rodyti žmonėms kaip industrinį paveldą. Dabar čia tarp dydžiu pribloškiančių pradėjusių rūdyti mechanizmų vyksta meno, technologijų, mokslo ir muzikos renginiai.

Vaikštant po Dolní Vítkovice lūpa atvimpa nuo milžiniškų aukštakrosnių, vamzdžių, industrinių mechanizmų. Čia galima prisijungti ir prie ekskursijos, – gidas papasakos kaip buvo kasama juodoji anglis, gaminamas koksas bei ketus. Vis dėl to pats įdomiausias objektas – Bolto bokštas. Dviem liftais galima pasikelti į apžvalgos aikštelę 77,7 metro aukštyje ir iš ten apžvelgti ne tik kasyklą, bet ir miestą. Aukštu žemiau – kavinė, kurioje, beje, verda neprastą kavą.

Boltas panašus į varžtą. Jis – aukščiausias Ostravoje. Metalo ir stiklo konstrukcija imituoja gamyklos ugnį, kuri iškildavo tiek, kiek dabar siekia bokštas. Bilietas į buvusios įmonės teritoriją suaugusiam kainuoja apie 7 Eur., su pakilimu į Bolto bokštą – 9 eurus. 

Kita turistams pritaikyta anglies kasykla yra šalia miesto. Į Landeką smagu minti dviračiais, o takas veda parkais palei Oderį. Beje, mieste gausu žaliųjų zonų, nes daug kur namus statyti pavojinga – angliakasiai prirausę tunelių, kurie gali įgriūti. Todėl Ostrava kaip aštuonkojis – vidury nedidelis senamiestis ir centras, o nauji rajonai, kuriuose gyvena didžioji dauguma miestelėnų – toliau. Beje, miesto topografiją patogu nužvelgti nuo rotušės bokšto. Ten pakelia liftas už kurį reikia sumokėti 2,3 euro. Iš viso miestą sudaro net 23 dalys.

Pakilę ant Landeko kalvos visų pirma pamatome raudonų plytų pastatus, kurie visai neprimena juodos miesto praeities. Viename iš jų veikia liftas, kuris dusliai bildėdamas nuleidžia po žeme. O ten – ne tik šachta, bet ir dar veikiantys mechanizmai, – nuo primityviausių medinių, kurie padėjo angliakasiams XVIII a. pabaigoje, iki moderniausių, – iš paskutiniojo XX a. dešimtmečio, kai šachta buvo uždaryta.

Darbo sąlygos šachtose sukrečia – darbininkas įsirausdavo į anglies gyslą – gulėdamas ant nugaros vos metro pločio ir pusmetrio aukščio urve kirtikliu skaptuodavo anglį, kuri gabalais krisdavo ant jo. Tokiomis sąlygomis darbuotojas vidutiniškai ištverdavo vos 15 metų. 

„Mano senelis mirė jaunas, kai tėvui buvo vos penkeri“, – sako įmonės „Moravijos ir Silezijos turizmas“ vadybininkė Tereza Šiškova. Dauguma Ostravos vaikų užaugo be tėvų.

Angliakasiai turėjo ir antrąjį siaubą – metano dujas. Jų kvapo negalėjo užuosti, nežinodavo kada susikaupė pavojingas sprogti kiekis. Todėl kiekvienoje šachtoje narveliuose buvo laikomos kanarėlės, – jos ypač jautrios metano dujoms. Kai paukštelis imdavo leipti, arba užversdavo kojeles, žmonės iš kasyklos maudavo kuo greičiau.  

Smalsu kodėl vyrai taip rizikuodavo? Ogi, jų atlyginimas buvo 1,5 karto didesnis už gydytojo. …ir, žinoma, viltis, kad man taip nenutiks. Beje, dėl kasyklų miestelis, kuriame XIX  amžiuje gyveno vos 1000 žmonių, išaugo iki trečiojo didžiausio Čekijos miesto su 300 tūkst. gyventojų.

Anglies įkaitai buvo ne tik vyrai. Ostravos moterys, pirmosios Europoje ėmė segėti trumpus sijonus, mat ilgi buvo uždrausti, kad gatvėse nekeltų dulkių. Ir niekas mieste nedėvėjo baltų marškinių, – žmonės atsimena, kad dar 1975-aisiais vežimėliai su anglimi keliaudavo iš  kasyklų lyno keliais per miestą tiesiai virš žmonių galvų.

Ne tik nežmogiškos darbo sąlygos, bet ir aplinkos tarša, – šildymas anglimis, antroje vietoje pagal taršą po automobilių, privertė Čekiją palengva atsisakyti anglies pramonės. Dabar mieste veikia tik viena kasykla, kuri priklauso indui Laksmi Mittial. Jis yra didžiausias regiono darbdavys – ten dirba 7000 žmonių. O turistai vis dar gali jausti lengvą deginamos anglies kvapą.

Į galvą futbolininkui

Angliakasiai suformavo ir ypatingą miestiečių poreikį kultūros renginiams. Iš šachtų pakilę ant žemės paviršiaus, jie norėjo linksmintis. Ir turėjo tam pinigų. Iki šiol Ostravoje gausu koncertų, parodų, performansų, yra keli teatrai, net lėlių. Iš šio miesto yra kilę garsių muzikantų, garso specialistų, dainininkų. Beje, kiekvienas kalnakasys iš savo algos kas mėnesį mokėdavo po 1 kroną aukščiausioje lygoje lošiančiai „Baník“ futbolo komandai. Jei sportininkai prastai žaisdavo, angliakasiai šeštadienį sutikę juos alaus bare, duodavo į galvą.

Pakilę į viršų sužinome, kad buvome vis labo 5 metrus po žeme, nors giliausioji šachta siekia 1,3 kilometro. Šiek tiek apmaudu.

Sovietmečio reliktai

Sovietmečio prisiminimai sugrįžta vos įžengus į „Harmony club hotel“, kuris išdidžiai save tituluoja 4* viešbučiu – tarnautoja prašo ne tik paso, bet ir namų adreso. Stebiuosi, kad žodis „Vilnius“ jai negirdėtas, bet kai paprašo dar ir vizos, išpučiu akis.

Nuo sovietinės tikrovės atsipeikėti neleidžia ir pernelyg mažas tokios klasės viešbučiui kambarys, išklibusi durų rankena ir baldai – nors nauji, tačiau 80-ųjų dizaino. Kad dabar XXI a. primena pigiausias „Dove“ prausiklis – tas pats kūnui ir plaukams. 60 eurų už naktį – dar vienas sovietinis palikimas, – reikalaujama kiek norisi, nors paslaugų mažoka.

Nesitikėkite, kad čekai jums saldžiai čiulbės – tai ne jų charakteris. Geriausiu atveju atsakys ko klausti ir formaliai atsisveikins. Jaunimas puikiai kalba angliškai, o vyresniems liežuvis lengviau vartosi rusiškai. Beje, vyresnių vyrų, nors galvos kyšo iš baltų marškinių, prakaito kvapas tvoskia iš toli. Nenustebkite ir mieste išvydę gatves brūžinančius prasigėrusius žmones, kurie labai jau nedera prie išvalyto ir papuošto miesto.

Milžiniškame miesto parke styro didžiulis paminklas sovietų kariams. Šito tikrai nesitikėjau – visas pasaulis iki šiol skausmingai prisimena Prahos pavasarį ir Čekijos sostinės širdį vikšrais rausiančius rusų tankus. O čia – paminklas sovietų armijai. Gidas M. Sližas aiškina, kad rusų kareivis sustabdė per tiltą besiveržiančius fašistus. Čia – to kareivio kapas, todėl ir paminklas tebestovi.

Neandertaliečio tėvynė

44 km nuo Ostravos yra Štramberkas, – mažas Viduramžių miestelis su žaviu senamiesčiu ir jaukia miesto aikšte, kurioje yra puikus alaus restoranas „Mestky pivovar“. Iš aikštės laiptai veda į Štramberska truba. Tai – bokštas. Jis vienintelis išliko iš, manoma, XIII a. pastatytos vietinių didikų pilies, kuri vienu metu net priklausė tamplieriams.

Kad pakiltumėte iki bokšto viršaus, teks sumokėti 1,6 euro ir įveikti 180 laiptelių.

Miestelio pakrašty yra ola – Jeskyne šipka – didžiausia šiame regione. Tačiau didesnį įspūdį daro tai, kad 1888 m. Novy Jičino gimnazijos mokytojas Karlas Jaroslavas Maska joje aptiko 8–10 metų amžiaus neandertaliečių vaiko apatinį žandikaulį. Šis atradimas, beje, buvo patvirtintas tik po 24 metų, kai ir Vokietijoje buvo rasta neandertaliečių kaukolių bei kaulų. Va, tuomet Štramberkas pagarsėjo visame pasaulyje.

Miestelio centre yra kepyklėlė su kavine, kurioje galima paragauti garsiųjų Štramberko auselių. Dėl šių traškių sausainėlių pusė Čekijos eina iš proto.

Kepėjas Ladislavas Hezky aiškina, kad receptas paprastas – miltai, vanduo, medus, kiaušiniai, cinamonas, gvazdikėliai ir žvaigždiniai anyžiai, – kaip prieš 800 metų. Dėl to, kad  Hezky šeima yra pelniusi tautinio paveldo ženklą, nes savo kepiniams nenaudoja cheminių priedų.

Auselių paslaptis – labai plonai iškočioti tešlą ir iš jos išspausti apskritimus, kurie vos 1–2 minučių kepami 300 laipsnių karščio orkaitėje. Dar karšti jie sulenkiami, o atvėsę neriami vienas į kitą, kaip girliandos.

„Ausytės visuomet vienodo dydžio, tik per Kalėdas darome didžiules. Didžiausia, kokią esu iškepęs – 1,8 metro skersmens“, – giriasi Ladislavas. Būdamas vos devynerių, jis ėmė padėti mamai kepti ausytes. Dabar ausytės, kurių 100 g kainuoja 1,4 Eur., maitina visą jo šeimą.

Nuo kalno su vėjeliu

Maždaug už 70 km nuo Ostravos į Šiaurę, Beskidų kalnuose yra Pustevny miestelis. Žiemą, čia susirenka slidininkai, vasarą – tie, kam patinka vaikščioti po kalnus, kalnų dviračių mėgėjai ir dykinėtojai. Beje, nereikia tikėtis, kad čia pavyks pigiai prasisukti – vidutiniškai pensione kambarys porai kainuoja apie 50 eurų.

Iš Pustevny į Stežka Valaska kalną už 8 eurus kelia keltuvas. Viršuje – keli restoranai–kolybos, kuriuose patiekiamas tradicinis kalniečių maistas – mėsa su padažu, bulvėmis arba kniedlikais, tai – balta duona, tik ne kepta, o virta ir aplieta padažu. Daržovių čia nieks nevalgo. Vargas vegetarams!

Ant kalno viršūnės šiemet atidarytas 394 m ilgio apžvalgos takas su bokštu. Aukščiausioje vietoje virš žemės paviršiaus jis pakilęs 15 metrų. Iš ten matyti ne tik Pustevny apylinkės, bet ir Slovakija, bei Lenkija.

Dangaus tako – taip vadinamas statinys, savininkai giriasi, kad jį statant buvo paaukoti tik 9 traktoriams trukdę medžiai, vieno kamienas net demonstratyviai kyšo iš skylės tako vidury. Bet jis nutyli, kad statybai prireikė net 15 935 metrų medinių lentų… Beje, medžiai – eglės ir bukai čia gana jauni – vėtra išvartė senuosius.

Apžvalgos take įrengta visokių atrakcijų ir vaikams, ir suaugusiems. Pavyzdžiui, galima voliotis ant sėdmaišių, arba šokinėti ant specialių batutų, greitai ims veikti laipynės ir prisegus karabinais bus galima leistis iš aukštesnės aikštelės į žemesniąją. Drąsesniems jau siūloma pereiti siūbuojančiu himalajišku tiltu. Svečiai įleidžiami su šunimis. Suaugusiam bilietas kainuoja apie 8,8 euro, šeimyninis – 20 eurų.

Nuo Stežka Valaska nusileisti galima taip pat, kaip ir pakilti – lyno keliu arba čiupti dviratuką/paspirtuką ir su vėjeliu mauti žemyn, žinoma, jei nebijote užsimušti. Paspirtuko nuoma atsieis apie 7,6 euro.

 

 

DALINTIS