Violeta Galvydytė
Albanijoje teko paviešėti 2015 metų rugpjūčio mėnesį. Ieškodama informacijos apie šalį, beveik nieko neradau, išskyrus tik prieš pat kelionę išėjusį specialų šaliai skirtą leidinuką „Labas, Albanija“. Susidarė įspūdis, kad Albanija neverta Lietuvos keliautojų dėmesio. Popierinių žemėlapių nei anglų nei kitomis kalbomis neradau, tačiau visada gelbsti internetas – galima atsisiųsti nemokamų žemėlapių. Kelionė – neeilinė, dviese vykome pas mano sesers anytą į atokų kaimelį, sunkiai pasiekiamą viešuoju transportu. Buvom sutarę, kad visoje kelionėje po šią šalį mus lydės mano sesuo ir jos vyras. Prieš važiuojant jau buvo suplanuota, kad pamatysim jūrą, kalnus ir albaniškas vestuves. Tačiau tai, kas mūsų laukė, pranoko bet kokius lūkesčius.
Skridome su Turkijos oro linijomis ir likome labai patenkinti: bilieto kaina, patogumais lėktuvuose, pietumis ir viešbučiu, kurį gavome nes jungiamojo skrydžio teko laukti apie 10 valandų.
Išlipus Stambulo oro uoste pasitiko jau kažkada matytas vaizdas: viskas išdžiūvę, karšta. Po kelių valandų nusileidus Tiranos oro uoste buvau kiek nustebinta: tas pats karštis, tačiau žolė žaliuoja it nuolat laistoma (oro uosto teritorijoje). Kaip vėliau paaiškėjo ten nors ir karšta, tačiau vis palyja, todėl ir žolė tokia nuostabiai graži net oro uosto teritorijoje.
Visą kelionę kiekviena diena buvo pilna nuotykių, naujų žinių, naujų pažinčių.
Taigi nors lėktuvas nusileido apie 21 val, o miestelį, kuriame praleidome atostogas pasiekėme po valandos, tačiau į tos dienos programą spėjome atvykti pačiu laiku. Šokiai! O gal tiksliau būtų – jaunosios vestuvių dalis. Ar tai buvo musulmonų vestuvės? Nežinau… Ko gero ne. Tokios pas juos albaniškų vestuvių tradicijos: viskas prasideda gal trečiadienį, kada jaunieji su fotografu važinėja po gražias vietas ir fotografuojasi. Ketvirtadienį ir penktadienį visi linksminasi, šoka, šeštadienį vyksta jaunosios vestuvės, kur susirenka visi jos svečiai, o jaunasis su nedidele palyda apsilanko tik trumpam apie vidurnaktį, o jau sekmadienį vyksta jaunojo vestuvės, kur apsilanko tik jaunoji su savo palyda.
Tad penktadienio vakarą vyko šokiai jaunosios tėvų namuose: susirinko pažįstami, draugai, giminės ir mudu du – svečiai iš Lietuvos. Jokio alkoholio, nei užkandžių, tik muzika ir tas pats visą vakarą gana sudėtingas žingsnelis. Visi šoka vorele: pirmasis laiko raudoną skarelę, kuri vėliau sudeginama. Šių šokių metu kai kurių rankose matėsi banknotai, kurie iš karto po šokių buvo atiduodami jaunajai. Žmonės ten ir dabar dar labai prietaringi, tiki, kad jei per vestuves lyja – blogas ženklas. Tačiau tą vakarą tik nuostabiai gražiai žaibavo.
Pirmiausia tik atvykus reikia su visais pasisveikinti. Aš, kaip moteris, turėjau visiems vyrams duoti ranką, o moterims – priklausomai nuo situacijos arba duodi ranką, arba leidiesi pabučiuojama į skruostus. Deja, kalbėtis su vietiniais nepavyko, nes moka jie tik savo gimtąją kalbą, o aš prastai pasiruošiau ir neišmokau net pasisveikinti jų kalba. Bet pirmasis žodis, kurį išmokau tą vakarą – ačiū. Visi labai malonūs. Kažkur iš po suolo atsirado saldainių ir rakės. Visi žinojo, kad atvyksta du svečiai iš Lietuvos ir, manau, stengėsi sudaryti labai gerą įspūdį. Ir jiems tai pavyko.
Kitą dieną – šeštadienį ruošėmės vakare eiti į jaunosios vestuves, taigi visą dieną praleidome nuostabiai gražios jūros moderniai įrengtame paplūdimyje: su gultais, skėčiais, WC ir kavine. Maistas kavinėje nepaprastai skanus, o kaina labai maloniai nuteikianti. Pati ekstremaliausia dienos dalis buvo ta, kai visi smėlėti grįžome iš paplūdimio ruoštis į balių ir paaiškėjo, kad nėra vandens. Nuotekos nesurenkamos ir išleidžiamos nežinia kur, o vanduo tiekiamas centralizuotai, bet ne ištisą parą, todėl ant visų namų yra sumontuotos mėlynos plastiko talpos, kuriose laikomas papildomas vanduo, jei jo staiga pritrūktų. Tad tąkart mums teko skolintis iš kaimynų. Kaimelis nedidelis, tad jo gyventojai – giminės, arba draugai, kurie bėdoje vieni kitiems padeda. Todėl ir mums pavyko išsiprausti ir puikiai nusiteikę nuvykome į šventę. Kas nustebino? Viskas. Dovanų nenešėme net vokeliuose. Prieš einant į vestuves susimokamas mokestis. Jokio stipraus alkoholio, tačiau mano alaus butelis vos ištuštėdavo, iš karto būdavo atnešamas kitas (gėrėme iš butelių). Maistas gausus. Kai atnešė karštą patiekalą aš pamaniau, kad jis skirtas 2-3 žmonėms ir tikėjausi gauti atskirą lėkštutę, tačiau paaiškėjo, kad tai skirta vienam žmogui ir tai tik pirmasis patiekalas.
Porcijos ir restoranuose stebino savo dydžiu. Suprantama, kad tokio kiekio beveik niekas neįveikia, todėl įprasta nebaigtą maistą išsinešti namo.
Buvau iš anksto įspėta, kad dieną po vestuvių t.y. sekmadienį ekskursijų nebus, visi atsigaudinės po baliaus. Puikus laikas apsidairyti, kur apsistojome. Siauras prastos kokybės žvyrkelis ir vienoje jo pusėje išsidėstę namų valdos už aukštų tvorų ir metalinių vartų. Keliu pravažiuoja viena kita gerai atrodanti mašina su graikiškais, itališkais ar angliškais numeriais, gyva ir gamta: praropoja vėžliukas, nugagena naminių žąsų būrelis. Už tvorų stovi 1-2 aukštų namai, kiemuose auga vynuogės, daržuose – figos, apelsinai ir kaktusai su geltonais valgomais vaisiais. Daržovių yra mums įprastinių, tačiau auga ir tokios, kurių pavadinimų neišmokau, Lietuvoje jos nematytos. Be vaisių ir daržovių dažname darže yra ir bunkeriai: apleisti, apžėlę, apgriuvę, sveiki…
Vakarėjant vis tik nuvažiavome iki arčiausiai esančio miesto – Vloros. Keliai šiuo metu yra tiesiami, kai kurie jau nutiesti, europietiškos kokybės. Tiesa, kelio ženklų dar mažokai. Pavyzdžiui nėra tokio kelio ženklo kaip pėsčiųjų perėja – nutaikai momentą ir neri per gatvę…
Nuo pirmadienio pakeliavome po pietinę Albanijos dalį. Anksti ryte išvažiavome kalnų link. Ten toks malonus ir vėsus oras, gražūs vaizdai į jūrą ir vėl bunkeriai – čia jų visur pilna. Pirmasis miestas, kuriame sustojome pailsėti – Seranda. Pagal autobusų numerius spėju, kad ten mėgsta ilsėtis turistai iš Lenkijos. Pasėdėjome lauko kavinėje, su šaltos frape kavos puodeliu ir internetu. Labai gražus, kalvotas poilsiautojų miestas. Tačiau mūsų dienos tikslas buvo kiek toliau nuo šios vietos, todėl tik trumpai apsižvalgėme ir užkandome vagonėlyje pagamintu greitu maistu. Kol laukėme užsakymo, paslampinėjau aplink – prie vagonėlio pritaisyta kažkokio žvėrelio su ragais kaukolė ir tai ne dekoracija, o apsauga nuo blogos akies. Kitur naudojami česnakai, meškiukai, teletabiai…
Butrintas – antikinio miesto liekanos. Tvarkingas, gausiai turistų lankomas objektas – štai čia mus ir norėjo atvežti mūsų „gidas“. Kainoraštyje kainos dviejų rūšių: albanams (mažesnės) ir užsieniečiams (didesnės). Nesupratau, ką jie ten albaniškai kalba, bet kartais atrodo lyg barasi… Mūsų gidas mums nupirko albaniškus bilietus po 300 lekų…
Šioje šalyje gausu istorinių vietų. Nemažai griuvėsių aplankėme, jie prižiūrimi yra informaciniai stendai.
Įspūdį tądien paliko mėlynoji akis – kaip rašo informaciniame stende tai 2 metrų skersmens šaltinis, kurio gylis nenustatytas. Žmonės ten gausiai lankosi. Yra ir drąsuolių, kurie šoka tiesiai į sūkurį, o srovė juos iškelia į paviršių.
Vakare, besėdint terasoje 8 žmonėms, skambant lietuvių, rusų, anglų ir albanų kalboms, susidėlioja ateinančios dienos planas – aplankyti dar vieną senovinį miestą Beratį. Bediskutuojant, nustebina namų šeimininkė, įteikdama gražią staltiesę ir muilo… kaip vėliau sužinojau yra tradicija dovanoti muilą. Laba svarbu laikytis švaros, nuolat plauti rankas, tačiau net ir tai neapsaugo nuo bakterijų ir jų sukeliamų virškinimo problemų. Ten būtina turėti ne tik muilo, bet ir vaistų nuo tokio tipo negalavimų.
Į Beratį važiavome penkiese, mudu su vyru ir albanų pora, vykstanti aplankyti giminių, ir jiedu nemoka nei vienos mums žinomos kalbos, taigi penktasis asmuo ir buvo tas, kuris mums padėjo – rusaitė iš Graikijos. Kelio ženklų kiek mažoka… reikia turėti nuojautą arba kokį išmanų skaitmeninį žemėlapį. Keisčiausias ženklas kuris sukėlė nerimą – ant reklaminio plakato dažais užrašyta Beratis su rodykle, kurios kryptimi ir pasukome. Miestą radome, kaip ir žadėjo užrašas. Važiavome senais keliais, kurių asfaltas susibangavęs, duobėtas. Šiuo metu jau bus nutiestas modernus, platus kelias.
Beratis – nemažas ir gražus, tačiau mes buvome suplanavę aplankyti tik miestą – muziejų ant kalvos: siauros gatvės, akmeninės sienos, kelios bažnyčios, prekeivis pardavinėjantis sušaldytą vandenį. Trumpam prisijungėme prie turistų grupės ir pasiklausėme gidės, tačiau paskiau juos pametėme, taigi patys savarankiškai pasivaikščiojome po miestelį.
Kol mus atvežę albanai lankė savo giminaičius mieste, mudu abudu lietuviai ir rusaitė turėjome laiko pasivaikščioti, tačiau miestas ant kalvos gana nedidelis, o valgyti jau norėjosi, taigi nusprendėme susirasti jaukią kavinukę kitoje miesto dalyje, nulipus nuo kalvos. Beeinant šiuolaikinio miesto šaligatviu pajutau tokį kvapą, kad net pradėjau žiaukčioti – tai pūvančios mėsos kvapas iš mėsos parduotuvės. Na nepasisekė, pagalvojau, žmogui, sugedo šaldytuvas, tačiau vos kelis žingsnius paėjus vėl tas pats nemalonus kvapas – ir vėl mėsos parduotuvė. Toliau jau buvau gudri – žiūrėjau kas priekyje, jei mėsos parduotuvė, tai giliai įkvepiu ir sparčiu žingsniu praeinu. Susiradom mielą kavinukę su padoriomis kainomis ir mandagia padavėja, kuri net angliškai mokėjo. Patiekalo teko laukti ilgai, tiesą sakant ir nesulaukėm. Pasielgėm kiek keistai: atvažiavo mūsų albanai ir sako, važiuojam pietauti… taip ir išėjome nesulaukę savo užsakymo. Padavėja liko pikta, mudu turistai iš Lietuvos sutrikę, o visi kiti džiaugėsi – kaip šaunu bus pabūti visiems drauge. Pietavome viešbučio restorane, užsisakėme keptos avienos, tačiau vakare paaiškėjo, kad tai buvo ožkiena.
Tačiau labai skani, pasimėgavome skaniais pietumis, gražia aplinka ir bendravimu. Maistas jų ekologiškas – jie per daug vargingai gyvena, kad galėtų pirkti trąšas ar naudoti kitas šiuolaikiškas priemones. Dar ir šiandien piemenys su šunimi išgena savo ožkytes anksti ryte ir grįžta namo vakarėjant.
Bepietaujant susidėliojo planas – mudu turime surasti potencialiam jaunikiui nuotaką Lietuvoje. Iš pradžių palaikėme tai puikiu pokštu, tačiau kai po pietų mums aprodė šeimos namus, truputį išsigandau, kad gal jie tikrai tikisi iš mūsų nuotakos… Juk mažesniuose miesteliuose ir ypač kaimuose dar gyvos tradicijos – jei mergina padori, ji niekur neslampinėja su draugėmis ir pažinčių neieško. Poras suranda tėvai, broliai, pusbroliai ir draugai. Kiekvieną rytą ir vakarą vyrai susirenka išgerti kavos, aptarti naujienas ir tada paaiškėja, kad pas vieną yra sesuo, o pas kitą pusbrolis ir galbūt juos reiktų supažindinti. Štai todėl aš truputį išsigandau, kad dabar man teks klausinėti draugių, gal kuri norėtų vykti į Albaniją ištekėti už simpatiško jaunikaičio…
Kitą dieną, jau nebesitikėjome jokių ekskursijų, galvojome viską pamatėm aplink, teliko pasibastyti po Vlorą ir Tiraną, tačiau klydome. Albanija yra nuostabiai turtinga šalis savo gamta ir istorija, kurioje apstu lankomų objektų. Tądien nuvykome į Apoloniją – antikinį miestą su senais kaip pasaulis alyvmedžiais. Miesto liekanos prižiūrimos – įkurtas muziejus.
Tą vakarą grįžus į laikinus namus prasidėjo lietus, o tuomet kai lyja, kai kur dingsta elektra. Taigi tą vakarą leidome prie žvakių.
Gerai palijus per naktį, sekančią dieną buvo „vėsu“, tai nusprendėme nueiti iki arčiausios parduotuvės, esančios gal už 2 km. Atokių kaimų keliukai seni, asfaltas susidėvėjęs, pakelėse šiukšlės, žolės ir kaktusai.
Žinoma, aplankėme ir vietinį turgų, kuriame prekiaujama alyvuogėmis, grūdais, vištomis ir ožkytėmis. Tokios tamsios spalvos alyvuogių aliejaus mūsų parduotuvėse matyti neteko. Jis ekologiškas, spaustas namuose ir skanus.
Tądien mus nuvežė į Vlorą ir leido pasivaikščioti keletą valandų – rekomendavo iš pradžių užlipti ant kalvos ir apžvelgti visą miestą. Taip ir padarėme… lipome ant kalvos, tačiau ties vienu posūkiu netikėtai dingo takelis – jis buvo nuplautas lietaus, taigi susiaurėjimas ties posūkiu mane išgąsdino ir nors kurį laiką stovėjau ir stebėjau, kaip žmonės vis tik vaikšto aukštyn-žemyn, tačiau aš neišdrįsau. Buvo ir kitas būdas nusigauti ant tos kalvos – betoniniais laiptais kitoje vietoje, tačiau paaiškėjo, kad tai karių kapinės. Vora nedidelis miestas prie jūros, kurio dalis gatvių jau naujai pastatytos, fontanas puošia aikštę, kitos gatvės dar tik statomos. Ant namo sienų radome atšviestų lapelių: žmogaus nuotrauka, vardas, pavardė, datos ir dar kažkas – nusprendėme kad tai skelbimai apie neseniai mirusius žmones.
Paskutinę dieną prieš išskrendant namo, dar pabuvome šalies sostinėje. Tirana – pats nuobodžiausias ir tvarkingiausias europietiškas miestas šalyje: su pėsčiųjų perėjomis, kameromis, švariais šaligatviais, gražiai sutvarkytomis upės pakrantėmis. Pilnas turistų, atvykusių organizuotomis grupėmis su gidais. Nenuostabu, kad mano pažįstamas, pabuvojęs Albanijoje, nusivylė. Taip, Tirana turi savotiškos egzotikos kaip kad bažnyčia su minaretu, upės pakrantėje besiganantis arklys ir tolumoje iškilęs kalnas, tačiau pamatyti sostinę visai nereiškia pamatyti šalį.
