Alaverdi įspūdis

Gruzija – tai kita mums gerai nežinoma žemė, tai kitas tiesiog kitaip tekantis laikas, kitoks požiūris į pasaulį, žmonės gyvenantys pagal kitas tradicijas ir dėl visai nežinomų priežasčių mylintys Lietuvą.gruzin1.JPG

Keliauti linksmai ir laimingai nežinant
kai ranką ištiesus jauti artėjimą to nepažinto
ir kas gi tai bus
prisilietimas švelnus, ar nosis žvėrelio šalta
tamsoje
ir taip nežinai visados, niekada
tik sapnuose pažiūri link horizonto, pasimatuoji kostiumą,
kaip tatuiruotę
sutikęs meistrą žvelgi į save
pasišviesini veidrodį…neboisia1.JPG

Pirmą kart į seniai svajotą Gruziją patekau 2007 vasaros pradžioje, pravažiavęs visą Turkiją ir iš kart supratau, kad tai tai ta šalis, kur noriu būti Netrukus sugrįžęs namo pameditavau ir inicijavau projektą „Alaverdi: Lietuva – Gruzija – Užupis” kurį sudėliojus juodu ant balto parėmė Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programa. Projekto vizija dar gerokai didesnė, bet tikėtina kad ji realizuosis ateinančiais metais. alaverdi-i.jpg

Marika manija, marika manija, marika manija.
Visą rytą kažkas šaukia man į sapną iš gatvės. Taip keistai visą laiką tuo pačiu vienodu tonu, pasikartojamai, Tbilisio rytą tvankų, jau gal po karo.

Ir jau 2008-tais prasidėjo įdomūs bendri kūrybiniai polėkiai- gruzinų menininkai važiavo į Lietuvą, lietuviai keliavo į Gruziją. Sykiu kūrėme, darėme įvairiausias akcijas, performansus, plenerus. Labai susibendravome. Gruzijoj yra kažkas tokio ko nerasi čia Lietuvoj, o Lietuvoj yra kažkas tokio, ko nesutiksi Gruzijoj. Tai tarsi papildo, duoda, teikia. Ir jėgų ir energijos ir nepatirtų įspūdžių.

Batumi. Medūzos daugiau tavo sąmonės kūrinys nei realios. Tokios didelės baltos su violetiniais apvadėliais plaukioja šiltam vandeny. Vaikai nardo visai šalia, šokinėja, persiversdami ore. Įbristi į vandenį, įbristi į vandenį ir plaukti. Kaip? Žinant kad jų čia aplink pilna. Ir dar daug ko žinant, nežinia iš kur. Paliesti. Leisti sau paliesti. Tik gleivėta ir glitu, jokio dilginimo. Paimu iškeliu iš vandens, žiūriu. Smagu patirt ką neįmanomo. Tiesiog sunkiai valdomas šleikštumas Bet dabar bent plaukiosiu ramiau.
Gruzija kaip durys kurios vis atsidaro, kiek benuvažiuoju, vis prieš mane atsiveria kas nors naujo dar visai netikėto ir nematyto. Telieka viską pasitikt su nuostaba ir priimant.gruzine-i.jpg

Marika manija, marika manija, marika manija.
Visai ne marika o malina, tai uogas pardavinėja sako Keti.

Pradėdamas šį kūrybinį projektą „ALAVERDI: Lietuva – Gruzija – Užupis“, nieko nežinojau kas manęs laukia priešakyje, kas atsivers už sekančios perėjos, kokius žmones sutiksiu kitame mieste ir kuo gyvens Gruzija man atkeliavus kitą kartą. Taip į visišką nežinią skridau rugsėjo pradžioje po karinio konflikto Gruzijoje, kai net draugai gruzinai klausė, ar tikrai aš manąs, kad verta vykti. Taip keliavau ir mačiau. Regėjau pasikeitusias žmonių akis, pergyvenusias karo siaubą, mačiau sugriautus namus ir mačiau beribį entuziazmą gyventi, gyventi toliau.

Kutaisi. Čia labai draugiški ir iškalbingi vyrai ir protingos moterys. Jos žvelgia su meile i savo vyrus sakančius tostus, sėdėdamos kitoje stalo pusėje.alaverdi.jpg

Art Villa Garikula, tai meno centras 70 kilometrų nuo Tibilisio, netoli Kaspi miestelio su rūkstančia cemento gamykla Garikula žinoma beveik kiekvienam Gruzijos menininkui, nes anksčiau čia vykdavo studentų kūrybinės stovyklos, o dabar čia atvira vieta, laukianti kūrybinių iniciatyvų iš viso pasaulio. Erdvė labai nuostabi su aukštu, lenkų inžinieriaus statytu namu, su vaizdu atsiveriančiu į tolius nueinantį slėnį, su vynuogynais, riešutmedžiais, upe atitekančia iš tarpeklio ir vėjais, kurie nupučia viską.

Na tiesiog labai gera vieta kurti
O kalnuose cikados bukuose cirpia
Čia labai daug bazinės laimės- laimės dėl to kad esi.
Lova pievoje.

Dažniausiai teko būti Tbilisyje, nors pirmą kartą į Gruziją patekau pro Sarpį, miestelį esantį prie Juodosios jūros, prieš tai pervažiavus visą Turkiją. Buvau ir Kachetijoj, garsėjančioje savo vynuogynais ir Kutaisyje, Abastumanyje, Ahalciche, Batumyje, Borjomi, keliavau per kalnų perėjas i Adžariją, basčiausi netoli Turkijos ir Armėnijos sienos, klaidžiojau po Kaukazo kalnus, pasiekdamas atokiausius Chevsuretijos kaimelius. Buvau nukeliavęs ir už Šatilio ir Mutso, kur jau nevažiuoja jokios mašinos, kur šešis mėnesius žmonės gyvena atkirsti nuo viso likusio pasaulio. Smagi yra vietinė istorija- legenda, kad čia gyvena ir kryžiuočių palikuonys kadaise atkeliavę iš pačios Prancūzijos- Šato krašto ir čia pastatę tvirtovę iš gausybės bokštų- Šatilį.alaverdi-slenis.jpg

Tarpekliu į viršų šlapiais akmenimis per šlapią žolę, zigzagu šlaitu aukštyn, kur viskas šalia ir visą laiką viskas atrodo šalia, ranka pasiekiama, jau ketvirtą valandą dūstant ir lipant. Sustoju, atsisuku, nustembu, apsidžiaugiu ir vėl aukštyn. Kol atsiveria, kai užlipi ir atsiveria į visas puses tolumos. Dangaus debesis parėmę balti kalnai už kurių Čečėnija, geltonuojančios į tolumas pievos, debesys atskrendantys iš vakarų ir užsikabinantys už didžiojo Kaukazo kalnagūbrio viršūnių, o viršuj begalinė žydra vaiskuma. Taip ir būčiau čia, jei ne saulė besislepianti už kalno, artėjančios greitai sutemos ir dar ilgas vingiuotas kelias žemyn į slėnį, kurį pasiekiu jau visai tamsoj, tik akmenėliai po kojom girgžda einant.

Čia tikrai viskas kitaip. Čia galioja kalnų tradicijos ir kalnų įstatymai. Čia visi žino kur kieno žemė, kur kieno bokštas, kur pievos ir jokie popieriai čia nereikalingi. Kelias čia vienas, o ir tas naudojamas 6-7 mėnesius metuose.
Vienas iš nuostabiausių atradimų tai, kad mano draugas gruzinas Irakli čia turi arklį. Kai aš paklausiau, kur jis, jis atsakė, kad ten, mostelėjęs ranka į viršų, aukštai kalnuose. Ir jis pusiau laukinis, kartais ir nepagaunamas. O kaip žiemą, aš pasiteiravau, kai čia viskas užsnigta. O žiemą jis kaip mustangas laksto po kalnų pievas ir pats atsikasa žolę iš po sniego ir pats savarankiškai išgyvena.siaurine-gruzija.jpg

Užsisėdėjau su arbata visą rytą, kurdamas meno centrą, kur dar nė viena mašina nebuvo atvažiavus, nei vienas sunkvežimis anei traktorius. Statau bokštą su akmenėliais baltais. Tokia tyla…………. tokia tyla…. tik elektronai apie branduolius zvimbia
Soso išėjo į pasienį. Aš vienas tarp rusvėjančių rudeninių šlaitų.

O dauguma čia gyvenančių žmonių rudenį patraukia į slėnius link Tbilisio o visoj kalnų Chevsuretijoj lieka apie 400 žmonių ir su kiekvienais metais vis mažiau. Sunkios gyvenimo sąlygos, susisiekimo nebuvimas, nedirbantis joks telefono ryšys daro šį kraštą dar tolimesnį ir atšiauresnį.

Jau pilnas esu kalnų viršūnės vėjo, saulės gėlių kvapo, jūros akmenėlių gurgėjimo, žalių džiunglių, senamiesčių labirintų gatvelių, tarpeklių ir slėnių, alyvų ir liepų žydėjimo, pirmo rudenio sniego perėjose ir krintančių riešutų, žmonių akių žvelgiančių kažkur į begalybę, ne į laiką,“gruziniski-valgiai.jpg

Vaizdai ir tekstai- akimirkos švystelėjimai besikeičiančiame laike, jie jau buvo, bet liko užfiksuoti amžinybės akimirkoje ir kiekvienas turi galimybę prisiliesti. Prisiliesti ir per paprastą kasdienybės momentą, pajusti šio krašto ir jo žmonių dvasią.

Keliautojas, menininkas Marius Abramavičius – Neboisia

Tęsinys bus

DALINTIS