Adrenalino fanai arba kur Jūsų galimybių ribos



Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nori save išbandyti ekstremaliomis sąlygomis. Lipama į kalnus, klajojama po dykumas, šokinėjama nuo uolų, nardoma. Kas tai? Mada? Noras išsiskirti iš kitų? Patirti adrenalino kiekį po ilgo sėdėjimo prie kompo? Ar tiesiog psichinės įtampos proveržis šiame vis labiau nuprotėjančiame pasaulyje…

a.JPG

Siekis save išbandyti mūsų genuose
Psichologas Erikas Bertavičius, save išbandęs įvairiausiose ekstramaliose situacijose, sako, kad žmonių siekis nerti stačia galva į pavojus užkoduotas prigimtyje. Visa žmogaus evoliucija susijusi su ekstrymu – nuolatiniai karai, išgyvenimas, kova už savo būvį, medžioklė. Šiais laikais viso to nėra, ir adrenalino kiekį siekiama kompensuoti kitais būdais.
Ekstremalas, žygeivis Tomas Muzirka save išbando nuo pat vaikystės. Nuo 9 metų jis pradėjo užsiiminėti vandens slidėmis, bet ramus čiužinėjimas paskui katerį neilgai jį teviliojo. Po 6 m. nuolatinių treniruočių jis jau lėkė 160 km./h. greičiu. Ir taip skriedamas kas kartėmis specialiai krisdavo! Tam, kad pajustu adrenalino skonį, bei nebijotų atsitiktinių krtimų… „Net netikėčiausioje, pavojingiausioje situacijoje reikia stenktis išlikti objektyviam ir nepasiduoti emocijoms. Reikia į viską žvelgti tarsi iš šalies, šaltai analizuojant kas vyksta, nei leisti išsiveržti savo jausmams“, – sako ekstremalas.

trad_climbing_lg.jpg
Pavojai vis labiau vilioja
Tomas jau taip priklausomas nuo adrenalino, kad be jo negali. „Kai tai pajunti, nori vis daugiau ir daugiau. O tą būseną gebi iššaukti tik nestandartinėse situacijose, į kurias stengies vis save įkišti“, – šypsosi jis. Visus pavojingiausius dalykus jis stengiasi patirti. Labiausiai jam patinka vienam klajoti po kalnus, šokinėti iš įvairiausių aukščių parašiutu bei dalyvauti mistinio Sniego žmogaus paieškose Himalajų kalnyne. Paskutiniu metu Tomas stačia galva pasinešė į šokinėjimą nuo uolų ir lakstymą basomis po žarijas. Nesenai jis grįžo iš Kaukazo, kur praleido beveik pusę metų. „Kiekvienas mano žygis į kalnus, skiriasi nuo prieš tai buvusio. Kad pajusčiau pakankamai adrenalino, krūvius pasirenku maksimalius. Po kiek laiko apima nuovargis, rodos visai nebeturi jėgų. Netoli 5 km. virš jūros lygio dėl deguonies stygiaus apima haliucinacijos. O kur dar baisus šaltis. Būtina visa tai ištverti, kad priartėtum prie tos ribos, už kurios įprastos jėgos baigiasi. Tik tuomet pasireiškia ta vidinė energija, kuria kiekvienas iš mūsų turime, bet ji niekaip nepasirodo mūsų pilkoje kasdienybėje. Tai ką patiriu kalnuose, nenusakoma ir neįkainuojama jokiais pasaulio turtais…“, – sako avantiūristas.

my-parashut.jpg

Basomis per ugnį

Ryžtas basomis bėgioti po žarijas ir grįstas adrenalino paieškomis. „Nuo mažumės girdėjau, kad ugnis degina odą, – sako Tomas. – Ir iš tikrųjų, yra daugybė atvejų, kai žmogus apdenga. Bet tai tik todėl, kad jis psichologiškai nepasiruošęs tam. Jei jūsų protas ir jausmai priešinasi, geriau nedaryti to. Besiruošdamas ugnies stichijai aš kiek įmanoma užgrūdinu pėdas ir įteigiu sau tvirtą nuostatą, kad jokių nudegimų nebus, aš galiu vaikščioti po ugnį. Visa paslaptis tame, kaip sugebėti valdyti savo psichiką, o per ją ir savo kūną.
Psichologas E. Bertavičius, vaikščiojimą po žarijas aiškina taip: dėka proto individas kuriam tai laikui pakeičia savo kūno fizinias charakteristikas. Įdomu ir tai, jog šis savikontrolės mechanizmas leidžia sėkmingai atsilaikyti ne tik prieš ugnį, bet ir kitus traumuojančius poveikius – cheminius, mechaninius, psichinius ir t.t.

a13.JPG
Mistinės būtybės paieškos
Drąsiai žengti link nežinomybės ir naujų adrenalino potyrių – tokia pagrindinė įdėja, kuri įkvepia Tomą ieškant paslaptingos būtybės, pavadintos Sniego žmogumi. Kas du, trys metai jis išsiruošia į Himalajus, kur ši būtybė karaliauja. Kalniečių lūpose pasakojimai apie Sniego žmogų nenutyla iki mūsų dienų. Ne vienas matė jį, regėjo ir baltieji (ne per seniausiai buvo užfikuotas vienas atvejis). Anot jų, tai virš trijų metrų milžinas, visas apaugęs juodais gaurais, sveriantis apie pusę tonos. Sudraskyti žmogų jam vieni niekai. Kas daugiau gautų adrenalino, Tomas jo ieško visai vienas ir be jokio ginklo. „Kalnuose man tenka apsistoti pačiose netikėčiausiose vietose, – sako jis. – Ir dažnai apima toks jausmas, tarsi mane kas stebėtų iš po medžių ar uolos atbrailos. Neretai aptinku garuojančius „bičiulio“ pėdsakus. Pasijuntu, tarsi žaistume slėpynių…“

a10.JPG

Nugalėti įmanoma tik nugalint
Paklaustas ar nejaučia baimės, Tomas atsakė, jog šio jausmo neanalizuoja. Anot jo baimė – klaidingas suvokimas, iliuzija, tampanti psichologine realybe. Kitaip, tai apgaulinga emocija, atsirandanti susidūrus su konkrečia situacija, kuri priimama kaip tiesa. Kad išsilaisvinti iš baimės gniaužtų, būtina pakeisti patį mąstymą. Reikia realybę priimti kaip iliuziją, ir visuomet besąlygiškai tikėti savo sėkme, sako ekstremalas. Bet tai neateis savaime. Būtina savikontrolė, griežta treniruotė tramdant savo jausmus bei atitinkamas mąstymas. Tomas teigia, kad dabar jam nežinomas baimės jausmas. „Man rodos aš išbandžiau viską, ką iš vis gali patirti žmogus, mane jau nėra kuo nustebinti ar išgąsdinti“, – sako jis. „Įvairiausiais būdais patirdamas adrenaliną, aš suvokiau: svarbu ne tai, kas vyksta, ar gali atsitikti, o mano požiūris į vieną ar kitą įvykį. Gali būti pati pavojingiausia situacija, rodos be išeities, ir visiems aplink bus šiurps kūnas, bet tik ne man. Ar kabau virš bedugnės, ar iššiepęs nasrus puola liūtas, ar užpuola plėšikai, nejaučiu nei baimės, anei jokios kitos emocijos. Mano mintys tik vienos, kaip geriausia šiuo atveju veikti“.
a7.JPG Tomo Muzirkos nuomone, visuomet reikia galvoti tik kaip nugalėti, o ne apie pralaimėjimą. Tu gali pralaimėti, gali žūti, bet tavo sąmonėje iki paskutinio atodūsio neturi kilti nė viena mintis apie tai. „Tu niekada neturi pasiduoti, netgi jai „padėtis be išeities“. Tas kas gali pakeisti savo mąstymą tokiu būdu, visiems laikams užmirš apie baimę, – atsisveikinant pasakė Tomas. Jo žodžiai man priminė garsųjį Ernesto Hemingvėjaus išsireiškimą: „Žmogų galima sunaikinti, bet nugalėti ne!“

a1.JPG


Tai įdomu!
Adrenalino išsiskyrimas ir jo poveikis organizmui

Kaip tai veikia fiziologiškai? Psichologas E. Bertavičius sako, jo tarkim į skausmą organizmas reaguoja pirmiausiai išskirdamas adrenaliną, kuris paskatina širdies darbą – taip organizmas pradeda sparčiai apsirūpinti krauju ir juo gabenamu deguonimi. O į kraują pradedami išmesti ir šio skausmo slopintojai morfinai (morfijus – kaip tik pirmas toks sintetinis hormonas, mėgdžiojantis morfiną), kurie ir keliauja reaguodami į tą „gaisrą“. Tačiau didėjant poveikiui – intensyvėja ir endokrininės sistemos veikla, tad pradeda įsijungti jau kiti papildomi hormonai, kurie stengiasi kovoti su šiuo skausmo dirgikliu. Paprasčiau kalbant, jei organizmas vis daugiau išskirtų adrenalino – tiesiog nusprogtų, kaip variklis be apsukų ribotuvo, todėl pradedama balansuoti ir optimizuoti „hormonų miksą“ kraujyje.

ji.JPG

Todėl prie tam tikro lygio, maždaug po 20 minučių, nes tiek maksimaliai gali kūnas dirbti prie adrenalino „dopingo“ (dėl to kardiovaskuliariniai pratimai yra atliekami ilgiau, nei 20 minučių prie krūvių, kurie beveik padvigubina pulsą, kad būtų pasiekiamas tikslas – treniruojama ištvermė) jau pradedamas išskirti adrenalino slopintuvas – endorfinas arba kortizolis („streso hormonas“ – apie tai vėliau). Būtent endorfino poveikį ir patiria taip vadinami „adrenalino fanatikai“ – pats vienas sau adrenalinas tiesiog sukeltų hipertoniją, o joks hipertonikas nuo to nevaikšto išsišiepęs iš laimės, bet greičiau jau atvirkščiai.

wushu.JPG

Kortizolis – tai tas streso hormonas, kai adrenalinas buvo išskirtas tikrai grėsmingoje situacijoje, kada buvo pavojus ir nieko malonaus nenusimatė, o visos reakcijos buvo instinktyvios ir siekiančios išgyvenimo ar išlikimo. Jo požymiai – šalčio krėtimas, drebulys, rankų drebėjimas, nemalonus jausmas ant širdies ar liežuvio, silpnumas, galvos svaigimas, o kartais – ir pykinimas. Jei kada buvote tikrai rimtai išgąsdinti, tai šio hormono poveikį patyrėte…

a12.JPG

Beje, bėginėjantys ilgus nuotolius ir ilgai ristele taip pat po kiek laiko pradeda džiaugtis šita kvaila ir beprasmiška, iš šono žiūrint, veikla – nes po dvidešimt minučių greta adrenalino, kuris verčia širdį plakti greičiau, kad aprūpinti organizmą didesniu kiekiu deguonies, pradeda išsiskirti endorfinai, priklausomai nuo poreikio dalinai neutralizuoti jo perteklių. Kadangi čia bėgama ne nuo grėsmės, o dėl savanoriško malonumo – vietoje kortizolio gaunami endorfinai, „laimės hormonai“. Pasiekta būsena iš tikro yra labai maloni, lengva, kūnas tampa lengvas kaip pūkas…

parashut01.jpg

Tai natūralus fiziologiškai būdas pasiekti šį malonumą, tik kaip visur, taip ir čia nereiktų persistengti, nes šio laimės pojūčio siekimas gali privesti ir prie organizmo išsekimo. ..

a2.JPGa11.JPG

alpes.JPGvejas.JPG

a3.JPGa9.JPG

DALINTIS