Vilnietis inžinierius Vitalius Stepulis, visų sudėtingiausių ekspedicijų ir įkopimų dalyvis ir organizatorius, šiais metais iškėlė naują idėją – paminėti Žalgirio mūšio jubiliejų ant Žalgirio viršūnės (4810 m.) Tian Šanio kalnuose. 1969 m. vienas iš pirmųjų įkopė į bevardę viršūnę Tian Šanio kalnuose ir pavadino ją Žalgirio vardu. Šis garbaus amžiaus žmogus ne tik keliauja po įvairias pasaulio vietas, bet intensyviai dirba ir Lietuvoje. 
V. Stepulis kur tik gali visur sodina ąžuolus, yra Atgimimo ąžuolyno iniciatorius ir kūrėjas, pirmosios archeologų ekspedicijos Taškento apylinkėse alpinistas, vienintelio Lietuvoje paminklo, skirto kalnams ir alpinizmui, kūrėjas ir savininkas. Be meilės ąžuolams, Vitalius labai myli ir akmenis, ant neseniai atrasto Aukštojo kalno V. Stepulis užritino didžiulį akmenį, taip paženklindamas aukščiausią Lietuvos vietą. Šalikelėje prie Troškūnų-Panevėžio kelio V. Stepulis pastatė uolą, skirtą V. Vitkausko skrydžio rekordui, atrado ir išvalė istorinį Karalių šulinį šalia Marcinkonių, parašė knygą „Tautos ąžuolynas” ir visų šio nuostabaus žmogaus darbų čia net nesuminėsi… Bet, kaip pats sako Vitalius, didžiausia jo gyvenimo aistra – kalnai. Šiuo metu nesiskundžiantis veiklos trūkumu V. Stepulis rašo naują savo knygą, skirtą kalnams, „ O kalnai teberymo dar vis…”.
„Dideliame aukštyje, kai atiduota daug jėgų, o realūs dalykai nutolę, lieka vien pojūtis kažko šviesaus, troškimas dar eiti pirmyn, aukštyn… Tai skatina vėl atsistoti, nes gundantis noras nieko 
nedaryti, vien jausti ir mąstyti, veda į išnykimą.
Kita vertus, atidavęs visas fizines jėgas ir atsidūręs vien jausmų pasaulyje, pajunti žmogaus sielos ir pasaulio vienybę, kad niekas neišnyks ir tu neišnyksi, o atgimsi kitoks – geresnis, išmintingesnis. Juk negali atgimti primityvesnis, kai visą savo patirtį, visas jėgas, emocijas, visa, ką turėjai geriausia, sutikai perlydyti į naują kokybę. Šitai tau buvo leista padaryti galbūt tik vieną kartą gyvenime. Tikriausia nuojauta to, ką galima patirti tik vieną sykį, ir traukia į kalnus. Šios traukos neatstos niekas. Tai esmių esmė, stipriausias jausmas, duotas žmogui”.
„Reikia labai norėti ir stengtis – tik tada būsi laimingas”. Toks ir esu.
Vitalius Stepulis
Tundra ir kalnai
Alpinisto kelias prasidėjo nuo menkučio kalnelio gimtinėje, tad ir mano kelio pradžia – Žemaitijos pakraštys, Girkalnio miestelis, prie Apusino upeliuko krantų. Tas Girkalnio vardas tapo man simbolinis – labiausiai žaviuosi giriomis ir kalnais, ne sykį vaikščiojau ir po taigą (Tunguska, Uralas), ir po įvairius pasaulio kalnynus. Šiaurės Urale plaukiojome plaustais. Reikėjo gabentis labai daug įrangos – kirvių, pjūklų, kad vietoje galėtume pasistatyti plaustą. Šioje Sibiro dalyje labai nesaugu, gausybė lagerių, 
kedrynai knibždėte knibžda pabėgusių kalinių, tad visi, kurie keliavome, tuo metu buvome ginkluoti. Šautuvo net miegodami nepaleisdavome iš rankų. Tarybų Sąjungoje visur vaidendavosi šnipai, diversantai, o kitaip atrodantys sukeldavo didelį susidomėjimą. Laukinė ir negyvenama tundra mums priminė kalnus. Tundra ir kalnai – labai skirtingi, bet ir kai kuo panašūs. Jie savo atšiaurumu ir rūstumu vilioja mane iki šiol.
Bėgte iki prašvintant
Prieš tapdamas alpinistu, domėjausi orientaciniu sportu. Tuomet šis sportas buvo visai kitoks nei dabar. Jis vykdavo ir dieną, ir naktį, vykdavo be sustojimo devynias valandas ir dar ilgiau. Bėgdavome per visą naktį, kol prašvisdavo. Be abejo, turistiniai žygiai, dviračiai, baidarės, įprotis įsikurti gamtoje, kurį laiką gyventi tenai, nes nepatogumai ir nepritekliai grūdina žmogų. Ruošdamiesi žygiams, ekspedicijoms, stengdavomės kiek galima save paruošti – miegodavome ant sniego, ledo. Pavyzdžiui, būdami Karpatuose „Pamyr” tipo palapinėse miegodavome kuo labiau atšiauresnėse vietose – kalnų keterose, kur daugiau vėjo, šalčiau ir žvarbiau. Žinoma, slidinėjimas, įvairios fizinio pasirengimo varžybos. Pamenu, kai pradėjau lankyti treniruotes, ant vienos kojos padarydavau 140 „pistoletų”. Kai pamatė teisėjai, kokiais skaičiais atlikinėjame tokius
pratimus, įvedė laiko normą. Per minutę padarydavau 50 „pistoletų”. Atsispaudimų irgi padarydavau labai daug, įvedus laiko normą, per minutę padarydavau 47 atsispaudimus. 
Su tokiu pasiruošimu man būdavo labai lengva ant uolų kyboti ir karstytis. Tik ant pirštų galiukų aš galiu kabėti ilgai ilgai. Tokie pakabojimai labai puikus pratimas, visiems rekomenduočiau. Lentutę prikalate prie sienos, užsikabinate pirštų galiukais, ir kybote kiek galite. Prisitraukdavai po 18-20 kartų. Su svarmenimis, štangomis dirbdavome. Krosai vykdavo neįtikėtinomis sąlygomis. Pavyzdžiui, Kaune Jiesios upelio šlaitais jie vykdavo pavasarį, kuomet labai šlapia. Šlaitai molingi, slidūs, tai per tą molį reikėdavo kabarotis rankomis ir kojomis. Tai jau krosu sunkiai bepavadinsi.
Nuvykę į Karpatus, dar nebuvę kalnuose, iš pat ryto mankšta ir basomis lėkdavome per ledynus į artimiausią upelį praustis. Mus mokė pagal A. Suvorovo principą „Sunku mokymuose – lengva žygyje”. O koks malonumas buvo po kelių kalnuose praleistų savaičių nusigauti per perėją prie Juodosios jūros, užsigydyti nutrintas kojas ir žaizdotas rankas. Per Suchumį ir Gogrį traukiniu „zuikiais” atvykome iki Sočio. Iš ten laivu į Krymą – Jaltą, Sevastopolį. Jaunam žmogui, pabuvusiam kalnuose, neegzistuoja žodžiai „nepatogu”, „sunku”. Jam nesvarbu, kur atsigulti pamiegoti, – ant žolės, akmenų, sniegų ar ledo.
Fanų grožis
Visi savaip gražūs. Manyčiau, kad maloniausi yra Fanų kalnai. Šiltas, pastovus klimatas, kalnai gana neaukšti, daugelis viršūnių įveikiama per vieną, dvi dienas, o nusileidus į slėnius – upeliukai, miškeliai, žolytė. Ir aukštis, gali ilsėtis ant 2000 m, ne taip, kaip 
Pamyre bazinė stovykla – 4000 m. Fanus visuomet prisimename kaip alpinistų rojų, kai lyginame su alinančiomis Pamyro dykumomis ar vos išbrendamais Tian Šanio sniegynais.
Panašiai ir Alpės, labai gražūs kalnai, bet jie nėra aukšti. Alpinizmas ir prasidėjo nuo Alpių, nes tai malonūs kalnai, ir kopikai į kalnus nuo to vadinami alpinistais, nors tai nėra teisinga, juos reiktų vadinti lipinistais, nes lipa.
„Žalgirio” viršūnė
Šiais metais minime Žalgirio kautynių 600 metų jubiliejų. Vardas „Žalgiris” mums šventas, ne veltui daugelis (organizacijos, sporto klubai) jį savinasi. Tačiau kitose šalyse jis beveik nežinomas. Pavyzdžiui, Lenkijoje, Vokietijoje jis vadinamas Griunvaldu. Šiemet rašiau laišką Kirgizijos ministrų tarybai, kad oficialiai patvirtintų viršūnę Žalgirio vardu. Daugeliui buvo labai sunku suprasti, kas
tas Žalgiris. Bandžiau palyginti, kad mums „Žalgiris” reiškia kažką panašaus į jų didvyrio, aprašyto epuose, Manaso vardo prasmę, kuris didvyriškai prieš 1000 metų kovojo prieš Kinijos priespaudą. Ir tame rašte užbaigiau, jog būtų puiku, kad 600 metų jubiliejui paminėti šiemet ant Žalgirio viršūnės susitiktų Lietuvos ir Kirgizijos alpinistai. Tikiuosi, neramumai iki to laiko šioje kalnuotoje šalyje kiek aprims ir mes galėsime įgyvendinti šį šaunų užmojį. Kopimą į Žalgirio viršukalnę liepos pabaigoje – rugpjūtį organizuoja VUŽK, vadovaujami patyrusio alpinisto Romo Apulskio.
Stiprūs žmonės
Kazachas Uralas Usenevas, įdomaus likimo, labai draugiškas žmogus. 1955 m. kopdamas į Pobedos viršūnę (7439 m) Tian Šanyje jis pakliuvo į ilgai trukusią sniego audrą. Tuomet alpinistus užpustė palapinėse, žuvo vienuolika jo draugų. Uralas, vienas leisdamasis žemyn, įkrito į ledo plyšį, parą išstovėjo atsirėmęs į ledinę sieną, nušalo kelis pirštus, bet buvo išgelbėtas ir kitais metais vis dėlto pasiekė Pobedos viršūnę.
Kalnuose nėra taip paprasta rasti lengviausią kelią, vedantį prie pasirinkto kalno. Dažnai susiduri su ledokričiais, kuriuos pereiti labai sunku, o kartais neįmanoma. Viena mūsų žvalgybinė grupė sunkiai įveikusi ledokritį, patyrė skaudžią nelaimę. Netikėtai įlūžus sniego karnizui, į ledo plyšį įkrito Stasys Miglinas. Apsauginė virvė jį sulaikė, bet alpinistas atsitrenkė į ledo sieną ir lūžo kaukolės pagrindas. Tik patyrusio alpinizmo instruktoriaus ir gelbėtojo A. Varankos dėka pavyko ištraukti sąmonę praradusį draugą. Stasys pasveiko ir po dvejų metų techniškai itin sudėtingu keliu sėkmingai įkopė į Džigito viršūnę Tian Šanyje. Štai ką reiškia valia, niekada gyvenime nereikia pasiduoti ir nuolat siekti savo tikslų.
Kalnai keičia požiūrį į gyvenimą, o juose įgyta patirtis išlieka. Įprotis nuolat vertinti riziką teikia pasitikėjimo savimi. Nesvarbu, kuo užsiimi – intelektualiu darbu ar statai namą, sodini ąžuolus, augini vaikus – kalnai visada su tavimi. Ypač sunkiu metu. Bet alpinistui nieko nėra pernelyg sunkaus. Juk kalnuose niekada nebūna lengva ir tu pripranti. Todėl paskui gyvenimas nebūna per sunkus. Kokia didelė vertybė ir dovana, kai yra lengva kiekviena našta, kurią užkrauna jo Didenybė Gyvenimas. Alpinizmo lopšyje Alpėse, ant jų aukščiausios vietos – Monblano perdaviau ledkirtį sūnui Arūnui.
Pirmas kalnų krikštas
Tikras kalnų krikštas įvyko Kaukaze 1961 m. vasarą. Įsimetę sauso maisto davinį savaitei išėjome treniruotis ant ledo ir sniego. Vadovai užsimodavo kopti į perėjas tokiu tempu, kad jo neištvėrę naujokai kitais metais, žinoma, likdavo namie. O kalnuose bėgioti labai sunku, jaučiasi deguonies stygius, netreniruotam labai sunku. 
Vyko natūrali atranka.
Daugelis tragedijų kalnuose įvyksta dėl nepakankamo fizinio pasiruošimo. Nors šiuo metu žmonės atrodo gana sportiški, tačiau jie neturi laipsniško, nuoseklaus pasiruošimo kalnams, kas yra itin būtina norint išvengti nemalonumų. Per skubiai užsigriebiama sudėtingų įkopimų. Niekas nenori vaikščioti į paprastus įkopimus, mokintis teorijos, lankyti pratybas ant sniego, ledo ar uolų, o visi išsyk jau nori kopti į viršūnes. Ankščiau kiekvienais metais, neatsižvelgdamas į kvalifikaciją, privalai dar sykį baigti
visus mokymus – laipiojimas, virvių tiesimas, saugos įrengimas, kalnų pažinimas (augmenija, gyvūnija, meteorologinės sąlygos). Šiuo metu tokių apribojimų einantiems į kalnus nėra, o pats sau žmogus niekada nebus objektyvus. Save įvertinti mes linkę subjektyviai ir iš to gali kilti įvairiausių tragedijų ir nesėkmių. Didžiausia pasiruošimo bėda – savikontrolės stoka.
Pirmas kopimas į septyniatūkstantininką – fizinio ir moralinio pasirengimo išbandymas. Išmokome dideliame aukštyje sniege išsikasti urvus, slėptis juose nuo pūgos, išlaukti gero oro kiaurai perpučiamose palapinėse, kai reikia kojomis įsispyrus į jos kampus atlaikyti uraganinius vėjo gūsius, kad nenuneštų nuo keteros žemyn per visą kilometrą. Septynios savaitės kalnuose – vien sniegas ir akmenys, teko ir pabadauti.
Svarbiausia – puiki nuotaika
Kaip ir kiekvienam vadovui, taip ir kalnų vadui reikalingos tam tikros savybės. Gali būti įkopimo vadu, jei jau prieš tai turėjai panašaus įkopimo patirtį. Tai pagrindinė sąlyga. Vadas negali būti karštakošis, impulsyvus, stokojantis intelekto, nes reikia aprėpti labai plačią gamą. Kaip ir visur gyvenime, taip ir kalnuose, itin svarbu moralinės savybės. Tik gyvenime niekas tau tuoj pat nemuša per galvą, tiesiog esi nepatikimas ar nedarai karjeros, o kalnuose viskas akivaizdu ir labai greita. Kaip ir sakoma, kad pasirinkdamas gyvenimo draugą pakeliauki su juo, išeiki į žygį, 
į kalnus, nes sunkioms sąlygomis žmogus negali ilgai slėptis ir apsimetinėti ne tuo, kuo iš tikrųjų jis yra. Kai diena iš dienos nuolat reikia keltis tuo pačiu metu, sunkiai eiti, kanda uodai, nepritekliai, trūksta maisto, miego, labai greitai paaiškėja, kas sugeba tik savimi rūpintis, o kas gali dar ir kitu pasirūpinti, nepasiduoti ir išlikti geros nuotaikos.
Yra trys dalykai, kuriuos žmogus nuolat lavindamas ir ugdydamas niekada nepražus, jam niekas bus nebaisu ir jis niekada nepatirs pralaimėjimo. Fizinė sveikata, protas ir valia, tai tokios savybės prieš kurias niekas negali atsilaikyti. 
Tai reikia ir puoselėti, treniruoti ir tobulinti. Jei žmoguje šios trys savybės yra sukauptos, jis yra kaip siena, nieks negali jo pajudinti. Ir viską tu gali įveikti, jei turi šias savybes.
Kalnuose negalima daryti nuolaidų sau. Niekada. Vieną sykį neištvėręs, daugiau į juos neisi. Vadinasi, jie skirti ne tau. Gali neįkopti į viršūnę dėl prastų orų, pakitusių aplinkybių, susirgęs ar patyręs traumą, bet niekada dėl to, kad tau per sunku. Ruošiantis kopti reikia gerai apie tai pamąstyti, tinkamai pasirengti fiziškai ir dvasiški.
Energijos antplūdis
Vadinamoji kalnų liga vienus suima žemiau, kitus aukščiau, o Vitalius Stepulis kalnų ligos nejautė net užkopęs į Komunizmo viršukalnę (7495 m). Tai jau įgimtos savybės, bet treniruotėmis aišku galima dar padidinti savo galimybes ir pakelti aukščio „lubas”. Kalnuose didelis trūkumas – svoris. „Manau, aptukęs žmogus iš viso negali eiti į kalnus. Jis niekur ir nenueis, bet ir šiaip didelis žmogus, 
turintis didžiulius raumenis, kalnuose nelabai kaip jausis, nes kuo daugiau sveri, tuo daugiau tau reikia deguonies ir tuo mažiau jo lieka smegenims. Taigi svoris ir ūgis nėra privalumas kalnuose. Rankų jėga tiek pat svarbi kaip ir kojų jėga, ištvermė labai svarbu, įveikimas ilgų distancijų. Kai nusileidi nuo kalnų, kraujyje būna daugiau eritrocitų, tai rodos, kad gali bėgti be sustojimo dienų dienas, toks didžiulis būna energijos antplūdis. Fanų kalnuose statydami meteorologinę stotį, kas rytą bėgdavome pagal vertikalę kokius 400 m apačion išsimaudyti į upelį ir atgalios į kalnus. Puiki širdies ir plaučių treniruotė, nuostabi mankšta. O eiti galiu dieną naktį, tai man didžiausias malonumas”, – sako energingasis kalnietis Vitalius Stepulis.
Bėgte į kalną
Jei žmogus tikrai nori eiti į kalnus, apie tai turi pagalvoti bent jau prieš metus. Jis privalo bent metus skirti tam pasiruošimui. Gėrimas ir rūkymas nesuderinami su kalnais. Lipančių į kalnus plaučiai turi būti labai švarūs. Taigi, pasiruošimas turi būti sistemingas. Plaukimas, dviračiai, baidarės, bėgiojimas, žygiai. Ir jau prieš pat išėjimą į kalnus savaitgaliais užsidedate apie 30 kg kuprines ir einate tiesiai per miškus, pelkynus, su sunkiais batais, visiškai nesirinkdami kelio ar patogumų, maitindami uodus, su nakvyne be didesnių patogumų. Kai ruošiausi kopti į Kilimandžarą, į aukščiausią Vilniaus apylinkių kalną Sapieginėje užbėgdavau su kuprine ir kalnų batais maždaug 20 kartų pirmyn atgal. Tai išeina kaip užkopti į gerą kalną. 
Taip treniravau kojas ir kvėpavimą, kad kalnuose neskaudėtų raumenų ir galėčiau kopti lygiai su kitais. Kalnams reikia ruoštis. Ir rimtai ruoštis, jei norime kažką pasiekti ar kažkur užlipti. Jei nuvažiuosi nepasiruošęs ir po pirmos dienos pradės mausti raumenis, nieko gero nebus. Tiesiog kalnuose reikia visada turėti fizinių atsargų, nes nežinai, kas tau gali atsitikti ir kada jų prireikti. Gera žygiuoti, kai šviečia saulė, yra maisto, o jei liūtis, dargana, ekstremalios sąlygos, maisto stygius, kas tada? Tuomet tampa gyvybiškai svarbi ta fizinių jėgų atsarga. Kuo aukščiau lipi, tuo didesnė tikimybė, kad aplankys blogas oras, bus lavinų. Reikia būti giedros nuotaikos ir viskam ir visada pasirengusiam. Kalnietis neturi būti zyzeklis. Jis privalo drąsus, ryžtingas ir nuotaikingas. Fizinė jėga, moralinės savybės. Tikriausiai nieko naujo nepasakysiu, kad valią reikia kasdien grūdinti.
Darbas – pati geriausia treniruotė
Pastačiau savo rankomis namą. Nebuvo jokio krano, skiedinį nešiojau į trečią aukštą, viską dirbau savo rankomis. Labai gera treniruotė. Taip ir palaikau formą, ir tobulinu savo kūną. Nesu pedantiškas, kad laikyčiausi kokios dietos ar dienotvarkės, tiesiog organizmas pasako, ko reikia, tereikia tik įsiklausyti. Skanu lašiniai. Kalnuose net apsilaižydamas valgai lašinius su medumi ar gabalinį cukrų su sviestu, nes trūksta kalorijų, ten svarbu išlaikyti svorį. Tarkim, įkopęs į Komunizmo viršukalnę netekau 6 kg svorio, o masyvesni draugai per dvi kopimo savaites neteko ir po 10 kg. Pagal prigimtį esu vieversiukas, 
vakare noriu anksti gultis, o žmona – pelėdžiukas. Nors jau gyvename kartu visus 57 metus, bet ji ligi šiol kankinasi, jei reikia anksti į darbą keltis, aš kankinuosi, jei vakare negaliu atsigulti laiku. Jokių mitybos taisyklių nesilaikau, valgau, kiek noriu ir ką noriu, ir jau daugiau kaip 50 metų mano svoris nesikeičia. Žinoma, senstant riebalų daugėja, o raumenų sumažėja. Fizinę formą palaikau laipiodamas į kalnus, slidinėdamas, eidamas į žygius.
Vilkų pjautynės
Nuo 1979 m. mėgstu žygiuoti po Čepkelius. Tuomet tai nebuvo net draustinis. Įdomu, kad labai daug sutinkame vilkų. Ir šiemet pavasariop keliaudami aptikome dviejų didžiulių vilkų gaujų pjautynių požymių. Sniegas kruvinas, vieni kailių skutai aplink, matosi, kad būta didžių kautynių. Tikriausiai pilkieji aiškinosi savo santykius. Čepkelių raiste esu suprojektavęs ir pastatęs šulinį. Kadaise karalius Vladislovas Vaza medžiojo, ištroško ir atsigėrė vandens iš šulinio, kurį dabar bandau atgaivinti ir įtraukti į gerbtinų ir saugotinų valstybės objektų sąrašą. Labai mėgstu medžioti – savotiškas santykis su gamta, jos gilesnis pažinimas.
Slidinėti į Maroką
1961 m. žiemą išvažiavome į Karpatus. Turėjau už du rublius pirktas nukainotas kalnų slides. Apkaustų nebuvo, slidžių tvirtinimus prie batų pasidariau pats. Labai norėjau išmokti slidinėti kalnuose. Tada pirmą sykį įkopiau į aukščiausią Ukrainos Karpatų viršūnę Goverlą (2061 m). Šiais metais su sūnumi slidinėjau Austrijoje. Malonu, kad jau ne man reikia rūpintis vaikais, o manimi pasirūpina. Slidinėjome geriausiais maršrutais, geriausiomis vietomis, be sustojimo visu greičiu nuskriejome nuo aukščiausios viršukalnės. Pernai su sūnumi slidinėjau Maroke, Atlaso kalnuose. Daugeliui gali pasirodyti keista, kaip čia slidinėti į Afriką, o iš tiesų ten labai gerai įrengtos trasos slidininkams, puikūs keltuvai, pakankamai sniego, gana nebrangu. Dvi savaites slidinėjome Atlaso kalnuose, važinėjomės džipais dykumomis, aplankėme berberus, svečiavomės senajame legendiniame Marakešo mieste, pliuškenomės Viduržemio jūroje ir mums tai tekainavo 7000 litų.
Pasiekti savo viršūnę
„Gyvenimą nugyventi – tai ne brastą perbristi. Jeigu nori tinkamai nugyventi gyvenimą, reikia ir jį gyventi, o ne plaukti pasroviui. Dažnai tenka įtempti visas jėgas, kad pasiektum savo viršūnę, suteikiančią tavajam gyvenimui kitas spalvas, kitą kokybę. Šios kokybės siekis – tai galimybė kitaip pajusti būties erdvę, ir už tai nieko nėra geresnio. Mūsų sąmonė neišnyksta be pėdsakų,
nepaisant to, ar pasaulį suvokiame tik kaip materijos įsikūnijimą, ar kaip begalinį dvasios tobulėjimą, – sako Vitalius Stepulis. – Jeigu žmogus yra išbandomas kalnais, būna akimirkų, kai jam leidžiama pajusti gyvenimo pilnatvę – santarvę su savimi. Tavęs nekamuoja nepasitenkinimas dėl nesibaigiančių kasdienių darbų, nevykusių poelgių, nes tuo metu 
darei viską, ką galėjai ir kiek jėgos leido. Atmintis žmogaus dvejopa, trumpoji, ką dabar atsimename, ir ilgoji, kas išlieka ilgam. Mūsų patirti pojūčiai, emocijos, kvapai, garsai kai kada būna tokie stiprūs, kad jie nesensta. Reikia patirti kiek galima daugiau ir stengtis giliai įsisąmoninti, kad tos patirtys – tai tikroji mūsų vertybė, turtas, ko iš mūsų niekas niekada neatims. Jeigu mes prisimename, kaip mums buvo nepaprastai gera, tai ir ši diena tampa palaiminga ir giedra, nors ir kokia ji būtų pilka. Dėl šito verta gražiai ir prasmingai gyventi. Jei jaunystėje tu nieko nesukaupi, senatvėje tampi pensininku tiesiogine šio žodžio prasme. Yra garbaus amžiaus sulaukusių žmonių, kurie šviečia, spindi, ir tokių, kurie pilki vaikšto, tarsi negyvi. Ką reiškia gyventi teisingai ir neteisingai? 
Kurie vaikosi trumpalaikės naudos, pelno, gyvenimo pabaigoje gauna sąskaitą ir už visa tai vėliau ar anksčiau turi atsiskaityti. O tie, kurie gyveno sąžiningai, kilniaširdiškai, dorai, mylėdami ne tik save, bet ir kitus, dirbdami ne tik sau, bet ir kitiems, ir sulaukia atitinkamo atlygio, besidžiaugdami giedra, gražia ir lengva senatve. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, kaip nugyvensime gyvenimą, kaip leisime savo dieneles, tą ir turėsime. Reikia nebijoti gyventi 100 %, kiekvieną dieną išgyventi kiek galima giliau, kiek galima daugiau atiduodant savęs. Kiek savęs atiduosi, tiek gausi atgalios. Nei daugiau, nei mažiau.”
Su Vitaliu Stepuliu kalbėjo Vytautas Nosevičius
Nuotraukos Romualdo Augūno
