Artėjimas prie Dievo irgi yra Kelionė

  2009, balandžio, 28d.   11:54val.
 

Ilgai abejojau ar apie bažnyčią rašyti derėtų žurnale „Kelionės ir pramogos“, kol bičiulis nepapasakojo seną sovietinių laikų anekdotą apie įrodymą, jog istorija ne mokslas. Mat ėjo tokie rusiški žurnalai – „Mokslas ir gyvenimas“ ir „Istorija ir gyvenimas“. Pagal tą pačią logiką išeitų jog šis žurnalas savo pavadinimu primygtinai įrodinėja jog kelionės nėra pramogos. Ir iš tiesu, daugybė keliautojų pasakytų, jog keliauja ne dėl pramogos, o kur kas sunkiau aprašomų priežasčių. Todėl norisi trumpai papasakoti žmonėms apie bažnyčią tyruose, apsuptą laukų, upės Minijos ir miškų. Iki artimiausios sodybos reiktų galiuką kelio paėjėti. Čia nebėra net kaimo, dauguma kaimelio ūkininkų sovietų buvo išbuožinti, o bažnyčia išliko per visas istorines audras. sv-pranciskus-daug-kam-pavyzdys.jpgStatyta prieškaryje, o sovietmečiu stovėjusi apleista, ji ilgainiui ėmė traukti piligrimus. Žmonės čia rasdavo tylos, ramybės ir galimybę pabūti su savimi. Dalis tų piligrimų ilgainu tapo pranciškonais, todėl visai nekeista, kad šios konfesijos vienuoliai šią bažnyčią išpuoselėjo, sutvarkė ir galima sakyti prikėlė. Kiekvieną savaitgalį čia vos telpa žmonės, o vasaros stovyklų metu kai susirenka krikščioniškos šeimos (gyvena palapinėse, labai paprastomis sąlygomis, tačiau intensyviai dalyvauja paskaitose, mišiose, užsiėmimuose) mišių metu bažnyčios durys būna pravertos, nes visi netelpa į nedidelę bažnytėlę. Čia yra įkurtas vienuolynas, sukurta priklausomų žmonių bendruomenė, kur pasiryžę pabėgti iš alkoholio ar narkotikų liūno, bando gyventi griežtokai, asketiškai, su vienuolių pagalba rasti Dievą. Tačiau svaitgaliais iš įvairių miestų, neretai iš Kauno, kartais net Vilniaus atvažiuoja žmonės švęsti Šv. Mišių aukos. Tad paklausiau Pakutuvėnuose šiuo metu gyvenančio vienuolio Juozapo Marijos apie šį fenomeną, kodėl žmonės dešimtis kilometrų važiuoja čia, kas juos čia traukia. Atsakyme neišgirdau nieko, kas pabrėžtų Pakutuvėnų išskirtinumą, brolis atsakė paprastai:
- Man regis žmogus visada nori keliauti, artėjimas prie Dievo irgi yra kelionė, galbūt svarbiausia gyvenimo kelionė, o kai ta kelionė yra dar susijusi ir su fizine kelione, kuriai reikia pasiruošti, susikaupti, žmogus matyt aiškiau susivokia, gal atitrūksta nuo įprastos aplinkos ir taip aštriau ir aiškiau išgyvena kelionę Dievop. Juk ne veltui ir egzistuoja tos piligrimystės, kai žmonės keliauja į šventas vietas. Per ėjimą įprasmina ir savo dvasinę kelionę. Kita vertus, kai žmogus jau Dievą radęs, jam nėra būtinybės išreikšti tą kelionę ir fizinėje plotmėje. O Pakutuvėnai viena tų vietų į kurią turi susruošti ir eiti. Kažkuo panašu į sekmadienio šventimą, jeigu intensyviai dirbi, stengiesi, eini į sekmadienį, tuomet sekmadienis yra tikra šventė, jeigu nieko neveiki, tai ir sekmadienis tau niekuo neišsiskiria. Juk nuo seno išeiti žmogui į bažnyčią Lietuvoje buvo įvykis, iš vienkiemių kol susiruoši, paruoši vežimą. O kai per kelią tereikia pereiti, kartais žmogui gal ir nepakanka įsijausti.
- Kaip atsitiko, kad tikėjimas, katalikų bažnyčia daugelį metų buvusi pagrindiniu tautos išlikimo ramsčiu, o tikėjimas į Kristų buvo savaime suprantamas dalykas, tuo tarpu dabar žmonės Dievo ieško Indijoje, Nepale, Tibete, žodžiu bet kur tik ne namie, tarsi Visatos sutvėrėją ribotų erdvė.
- Tai čia nieko nuostabaus nėra, visada žmogui iš toli viskas atrodo gražiau, pas kaimyną ir žolė žalesnė, nes tu nematai smulkių detalių, tačiau kitas dalykas, kad mes šalia esančio tikėjimo nepažįstame. Kitą kartą mes patys stebimės, kai žmogus gyvena tame pačiame mieste, o kai pradedi vesti jį po bažnyčią ir pasakoti, matai, kad jis nieko beveik nežino. Tai čia apie fizinius dalykus vien kalbant, ką jau kalbėti apie bažnyčios dvasinių lobių pažinimą. Štai aš jau gal daugiau kaip 15 metų vienuolis ir negaliu pasakyti, kad nors mažąją dalį dvasinių lobių sukauptų bažnyčioje per ilgus metus pažinau. Kita vertus kai augi ir gyveni kikščioniškame kontekste, daugybės lobių tu net nepastebi, tos krikščionybės atneštos vertybės atrodo kaip savaime suprantamos.pakutos-sventove.jpg
- O dėl tų vasaros stovyklų, kur organizuojate krikščioniškoms šeimoms?
- Na pasirodo, kad šiais laikais jau būtina organizuoti žmogaus susitikimą su žmogumi. O susikalbėti mums čia padeda Dievas.
- O gali bet kas atvažiuoti, ir žmonės kurie gal nėra praktikuojantys katalikai?
- Taip, tik reikia užsiregistruoti, kad žinotume kiek maisto užsakyti, mes neegzaminuojame žmonių tikėjimo gylio, o sekant Kristumi, kur jis į mokinių klausimą „Rabi kas tu esi“, atsakė paprastai – ateik ir pamatysi. Čia tam ir organizuojama, kad tu ateitum ir savo greičiu, savo tempu atrastum tą lobį kurį esi paveldėjęs.
- Ką pasakytumėt keliaujantiems žmonėms, ko palinkėtumėte?
- Palinkėčiau būtinai susipažinti ir su kitų kraštų tikėjimo lobiais, aplankyti krikščionių bažnyčias ir pažiūrėti kaip jie švenčia, nes mes esam jaunesni krikščioniškame tikėjime už daug tautų, tad ten tikrai rasite dvasinių turtų. Kiekviena kultūra tą patį tikėjimą nuspalvina savo atspalviu. Pamatę ktas kultūras, labiau pažįstame save, labiau vertinsime ir tai ką turime namie. Pagrindinis dalykas keliaujančiam žmogui – nebijoti užduoti klausimų, nes žmogus nekeliantis klausimų dvasiškai pasenęs. Man būna nuostabu, kai į Pakutuvėnus atvykęs krikščionis kunigas nusistebėjo ko žmonės veržiasi į Indiją ir neretai tarsteli „ką mes krikščionys indai išmetėme į sąšlavyną, Europa dabar susirenka“. Krikščionys indai gerbia savo kultūrą, tačiau vertina ją tik kaip tautos ieškojimus. sv-pranciskaus-biustas.jpg
- Tad kaip patartumėte žmogui atrasti Jėzų Kristų, žmonėms neretai sakoma atverk širdį, tačiau nepasakoma kaip?
- Na (atsidūsta giliai giliai) tai labai paprasta, tačiau kartu neretai paprasčiausi dalykai būna patys sunkiausi. Krikščionybė bendruomenės religija, Kristų atrandi per kitą tikintį žmogų, čia negali tikėti vienas, tiesiog turi būti tame tikėjime ir leisti jam tave apimti, apsemti. Tikėjimas nėra technika, kurią galima išmokti. Tiesa sakant tikėjime patiriamos dovanos, ta malonė, ramybė, džiaugsmas, tai irgi nėra tikslas, tai tik kelionės į Dievą pasekmė, palydovai. Bet galutinis tikslas vis tik sutikt Viešpatį.

vienuolį kalbino Erlandas Paplauskis


Tema: Lietuva · savęs link · tai įdomu


Griežtai draudžiama http://kelionesirpramogos.lt esančią informaciją bei nuotraukas platinti prieš tai nesuderinus su redakcija. Sutikimo atveju mus būtina nurodyti kaip šaltinį.

Iš viso 0 komentarų ↓
  • Įdėk pirmą komentarą užpildydamas formą apačioje.


Parašykite komentarą

Prisijunkite, noredami parašyti komentarą.