Kelionė po Šiaurės Indiją V

  2009, vasario, 24d.   14:15val.
 

Nagaras

Truputį palėkus rikša, iš Manalio atsiduriu Nagare. Ir kažkas atsitinka – aš per sekundę įsimyliu Nagarą – šį nuostabų ant šlaitų išsistačiusį miestelį Kulu slėnyje. Neveltui dailininkas N. Rerichas jį pasirinko savo namais. Mane užplūsta ramybė, atsipalaidavimas, neskubėjimas; dingsta planavimas. Gamta panaši į Lietuvos – žalia visur, auga pušys, obelys soduose. Kai kur egzotiški augalai, krūmai. Tik kalnai per aukšti, persidengiantys vieni su kitais, paįvairinantys slėnį. Būtent juos atpažįstu N. Rericho darbuose muziejuje. Tai tikrai įkvepiantis, minčių įpučiantis peizažas. Juolab taip netoli nuo turistų apgulto Manalio. Daug rusų čionai atvažiuoja dėl N. Rericho. Kai kurie indai stengiasi rusiškai pasisveikinti. nuostabus-n-rericho-darbai.jpg
Pats miestelis labai nedidelis, tik norint po jį pasivaikštinėti tenka nemažai kopinėti kalnais. Yra Rericho muziejus, kelios induistų šventyklos, Nagaro pilis bei nuostabi gamta trekingui ar poilsiui. Išoriškai gali pasirodyti, jog Nagare nėra ką veikti – miestelį apžiūrėti užtenka dienos, o dviejų tikrai. Vis dėlto dėl ramybės ir gamtos patariu šią vietovę būtinai aplankyti. Ji ideali ištrūkti nuo šurmulio, skubėjimo, rengti dvasines pratybas, meditacijas, atsiskyrimus ar psichologinius užsiėmimus, jau nekalbant apie meninius projektus. Tiesa, gali tekti sulaukti pasiūlymo išbandyti marihuaną, kuri čia vadinama čaras.
Manau, jog kada nors specialiai atvyksiu į Nagarą tiesiog pabūti. Žavi ant šlaitų tarsi sutūpę maži nameliai. Kulu slėnis nuostabus net per musoninių ūkanų šydą, o koks tada be ūkanų! Keliai driekiasi zigzagais. Jais iki pagrindinių miestelio įžymybių tenka keliauti apie 2 km.dharamsala-kvepavimo-pratimai-maziesiems.jpg
Muziejus įkurtas N. Rericho namuose. Jame daugiausia dailininko paveikslų reprodukcijų, yra atskiras pastatas sūnui Sviatoslavui bei samadhi vieta sode įkvėpimui bei meditacijoms. Palikti Rerichų šeimos daiktai, baldai, automobilis. Galima nusipirkti dailininko žmonos Jelenos knygų mistinėmis temomis. Įsteigtas fondas šios šeimos puoselėjamoms vertybėms skleisti bei platinti jų kultūrinį palikimą.
Viskas man čia labai gražu. Čiulba paukščiai, griežia cikados. Savo kambary ant sienos radau gigantišką vorą. Jį vargais negalais iškrapščiau laukan.

Kulu

Važiuodami į Kulu, su rikšos vairuotoju pravažiavom kone visą tokio pat pavadinimo slėnį. Tai viena iš gražiausių mano matytų Indijos vietų. Kulu miestas, gaila, manęs taip nesužavėjo kaip slėnis. Daug prigrūsta namų, gatvelės siaurutės, užkimštos žmonėmis, rikšomis, karvėmis, prekystaliais. Šaligatvių nėra, tai negali saugiai jaustis gatvėse. Susidaro kamščiai. Sunku pajudėti, ypač abiem kryptimis vienu metu. Švaros, gal net labiau nei kitur, čia trūksta. Žmonių gausybė. Yra induistų šventyklų, sikų gurdvara. Kalnai abipus miestelio gražūs kaip visada.himalaju-plynaukste.jpg Kulu garsėja gražiais ir kokybiškais šaliais.
Apsigyvenau labai „bomžiškame“ viešbutyje. Tai dėl patogios vietos ir amžino ieškojimo kur pigiau. Reikėjo sau išsikeisti pinigų, ir nors bankas turėjo dirbti, nedirbo. Svetimšaliui tai nėra patrauklus miestas. Taigi susiruošęs išvykau į Mandi.

Mandi

Indijoje man labai sekėsi tuo, jog, išskyrus kelis atvejus, neteko ilgai laukti autobusų. Ir šį kartą atėjus į stotį konduktorius šūkavo Mandimandimandi!!! Greitai įsėdau. Mandi kur kas geresnis variantas negu Kulu, bet yra nuošaliau, taip pat atsilieka nuo kitų matytų gražių miestų, kad ir Manalio, jau nekalbant apie Keylongą ar Nagarą. Mandi didesnis už Kulu. Čia daug pastatų ant žalių kalvų; centre namai labai tankiai sustatyti. Gatvės perpildytos. Tačiau erdviau. Yra aikščių, laiptų į upę, tiltų. Visur pilna nedidukių induistų (šaivistų) šventyklų, kuriose nuolat kas nors skambina varpeliu. Jos gana panašios, iš išorės pamatyti dažnai užtenka.himalaju-priekalnes.jpg
Vėl apsigyvenau labai prastame viešbutyje su skruzdėlėmis and grindų; triukšmas iš gatvės sklido net per uždarytus langus. Tačiau man svarbiausia savas kampas, stogas virš galvos, todėl prastesnių sąlygų nesibaidžiau, nieko geresnio neieškojau.
Mandi centre yra Indiros bazaras – dviejų aukštų prekybos pasažas po žeme, kurio vidury – gražus parkelis. Ten būriuojasi žmonės, daugiausia porelės bei šeimos su vaikais.

Daramsala

Nenorėdamas ilgai laukti, iš Mandi į Daramsalą važiavau su persėdimais. Vykau per Palampūrą. Stotyje žmonių minia, visi šūkauja, vairuotojai kviečia į savo reisus, tik sunku atskirti, kokius pavadinimus jie murmuliuoja. Autobusų tvarkaraštis surašytas vien hindi rašmenimis. Man iš to jokios naudos.tibeto-vienuoliai-dharamsaloje.jpg
Bet štai autobusą susiradau. Ir pavakarėje atvykau. Iš Žemutinės Daramsalos reikia kilti į Aukštutinę ant kalno, kur daug smulkesnių gyvenviečių. Aš, kaip daugelis turistų, noriu į McLeod Gandž. Taksi prisisodino gal 11 žmonių ir visus užvežė aukštyn už 10 rupijų.
Patekau į viešbutį, kuris yra pasakiškas palyginti su prieš tai buvusiais. Brangesnis tik truputį, užtat švaru ant grindų, yra šiukšlių dėžės, ir net apyšvarė patalynė (visai švarios niekur neradau).
Daramsala – labiausiai turistų apsėstas miestas Šiaurės Indijoje. Čia viskas jiems pritaikyta, komforto daugiau, saugiau nei kitur. Apsčiai parduotuvių, valiutos keityklų, interneto prieigų. Daug prekių, kokių laisvai gali rasti Europoje. Vis dėlto elektra dinginėja lygiai taip pat kaip kitur.
Daramsala plyti žemai slėnyje bei ant aplinkinių kalvų. Matyti gražūs žalių laukų vaizdai, gyvenvietės šlaituose. Lyja čia gausiau nei kitur – rūkas kyla iš žemumų į viršų, kol pagaliau prapliumpa lietus. Aišku, nelietinguoju periodu viskas dar gražiau. Didžioji dalis gyventojų – tibetiečiai pabėgėliai. kovotojai-uz-tibeto-laisve.jpgČia įsikūrusi Tibeto vyriausybė tremtyje su visomis institucijomis. Gausybė skelbimų kviečia medituoti, išsiburti, pasigydyti ar pramokti čionai paplitusių kalbų. Lamos purpuriniais drabužiais vaikšto gatvėmis; vienuoliai eina procesijomis, neša žvakes, gieda giesmes. Tai tokia toji J. Ivanauskaitės dažnai minėta Daramsala.
Kuomet aš atvažiavau, turėjo vykti piketas už Tibeto laisvę, atkreipiant dėmesį į Olimpines Žaidynes. Gatvėse minios žmonių; patruliuoja policija. Dalai Lama iš automobilio mojuoja susirinkusiems. Pagrindinis renginys vyksta Tsuglakango šventyklos kieme. Susirinkę daug dalyvių. Per mikrofoną pasisako nukentėję tibetiečiai; jų kalbos išverčiamos. Būrelis Tibeto jaunimo protestuoja užrištomis akimis. Skamba laisvės reikalaujantys šūksniai. Apie tai byloja užrašai ant marškinėlių ir kepuraičių.. Prie tibetiečių prisijungę nemažai vakariečių. Visur matyti Tibeto vėliavos, plakatai, kitokie simboliai.tibeto-vienuoliai-dharamsalos-vietoves.jpg
Pati Tsuglakango šventykla palyginti nauja, tačiau verta dėmesio, dailiai išdekoruota. Įspūdį padaro statulos, atspindinčios budistinių gompų dvasią. Dar čia yra įdomus Tsečioklingo vienuolynas – irgi naujas. Kitas – Nečungo vienuolynas žemiau McLeod Gandž. Jame gyvena Tibeto orakulas. Kiti vienuolynai mažiau įsimintini.
Labai apsidžiaugiau miške aptikęs Šv. Jono Dykumoje bažnyčią. Ji be galo sava. Pajuodusi nuo lietų, apsamanojusi, tačiau ypatingai miela, jauki. Aplinkui plyti kapai, kuriuose ganosi karvės. Daugiausia palaidoti Daramsalai nusipelnę britai. Viduje bažnyčios gražūs vitražai. Smagu po Budų ir bodisatvų regėti krikščionių šventuosius. Nors pačių krikščionių čia turbūt vienetai. Šeimininkauja indas pastorius. Skaičiau lankstinuke, kaip jis pajuto Dievo kvietimą, pajuto turįs galią skelbti Šventąją Dvasią. Jis Daramsalos bažnyčioj nuo 1986 metų ir labai gerai jaučiasi.
Dar nuvykau prie šventojo Dal ežero į kalną nuo McLeod Gandž. Nors į jį per šventes paneria tikintieji, o aplink augantys Himalajų kedrai tą atmosferą dar labiau sustiprina, man ežeras nepasirodė ypatingas. Žuvų jame iš tiesų apstu.tibetieciu-seima-labai-panaseje-i-laukiniu-vakaru-indenus.jpg
Kitą kartą pasukau į Bagsu gyvenvietę už 20 minučių kelio pėsčiomis nuo McLeod Gandž. Ten viešbučių, krautuvėlių bei restoranų gal dar daugiau negu pastarajame. Aplink visur daug miškų su maldų vėliavėlėmis. Bagsu yra labai įdomi Šyvos šventykla su didelėmis statulomis, pabaisomis, piešiniais bei neįprastu išplanavimu. Viduje esama slaptų patalpėlių. Ji krenta į akis jau savo išore. Dievų statulos viduje atrodo rimtesnės nei kitose induistų šventyklose.
Daramsala labiau tibetietiška negu indiška. Tikros Indijos autentikos čia gerokai mažiau nei kitur. Ji gana vakarietiška.

Šimla

Į Šimlą taip pat važiavau su persėdimais, per Kangrą, Hamirpūrą, Bilaspūrą; sukiojomės žaliais kalnais. Toks peizažas būdingas Himačal Pradeš valstijai. Nuostabi gamta. Kol kas mano gražiausios valstijos – Džamu Kašmyro ir Himačal Pradeš. Ant šlaitų aukštai arba pašlaitėse žemai žemai įsikūrę namai. Labai egzotiška. Atrodo, kaip nepatogu turėtų būti ten gyventi. Man taip rodosi. shinla-vietove.jpg
Šimlos stotyje (jau tamsu) mane pasigauna indas ir pažada nuvesti į pigų viešbutį. Sutinku. Pavargęs po kelionės nenoriu ilgai klaidžioti. Jis mane nuveda į gerokai brangesnį nei aš prašiau. Stveriu kuprinę ir lekiu laukan. Tada pažada nuvesti į pigesnį. Imu nepasitikėti. Du nešulius atkakliai tempiu pats, nors jis įkyriai siūlosi panėšėti. Kopiam vis aukštyn į kalną – didžioji dalis Šimlos plyti ant kalnų. Dūsuoju, šnopuoju, vos paeinu su sunkiąja kuprine, net turiu prisėsti ant žemės pailsėti. Šįkart viešbutis daugmaž priimtinas, ir aš jame pasilieku. Šiaip kainos Šimloje, kaip ir Čandigare, labai didelės.
Kambarys visai nieko. Prie įtartinų patalynių jau pripratau, nebesistebiu. Tik vonioj nei iš vieno čiaupo nebėga vanduo.
Pabudau gal 7 ryto nuo intensyvios chemijos pamokos anglų kalba. Paaiškėjo, kad priešais mano langus – klasės langai, abu atviri, o ten mokytojas mokiniams aiškina apie elektrolitus, rūgštis, šarmus ir pan. Jaučiuosi lyg dalyvaučiau pamokoje.
Šimlos pagrindinis kelias vadinasi the Mall. Jis ant kalvos keteros. Miestas ant kalvų; dominuoja europinio stiliaus pastatai. Įdomiausios vietos aplink Mall alėją. Kažkada Šimla buvo anglų valdžios vasarvietė, todėl šis miestas labiau už kitus atrodo europietiškas, britiškas. Jame yra graži rotušės aikštė; taip pat Kristaus bažnyčia, man pasirodžiusi pernelyg oficiali, su atminimo plokštėmis žymiems britams, mirusiems Indijoje. Daramsalos bažnytėlė, nors gerokai mažesnė ir ne taip prižiūrėta, jaukesnė.
Aukštai ant miškingo kalno yra garsi Džaku šventykla. Į ją leidžia kopti tik su lazda, mat beždžionės kelia grėsmę, gali kabinėtis prie praeivių ar paprasčiausiai nesitraukti nuo tako. Jų ten išties daug, juolab kad šventykla skirta bedžioniškos išvaizdos dievui Hanumanui. Pačios beždžionėlės neatrodo agresyvios, tačiau žmonių iš tikrųjų nebijo, nevengia, šeimininkauja šventyklos kieme bei prieigose. Žmonės jas mielai fotografuoja. Šventykla spalvinga, su iškiliais bareljefais, Hanumano atvaizdais. O lazda labai praverčia nulipant ir užlipant. gatves-pasakorius-shimla-vietove.jpg
Šimloj tvarkiausi leidimą keliauti į Kinauro slėnį, esantį itin arti Tibeto pasienio. Teko susipažinti su Indijos biurokratija. Tik aukščiausio rango valdininkai turi kompiuterius kabinetuose. Dėl popieriuko ar parašiuko reikia eiti per aukštus, per kabinetus, netgi per atskirus pastatus, nors teoriškai leidimų išdavimo procedūra nėra sudėtinga. Niekur jokių nuorodų, užrašų ar informacijos, tad klajoji kaip dvasia be vietos, klausinėji, kas kitiems akivaizdu. Kai galiausiai leidimas yra, nėra notaro, kuris jį pasirašytų. Tenka ateiti dar sykį. Vėl marširavau po kabinetus skirtinguose aukštuose, kol leidimą gavau.
Šimloje teko matyti labiausiai apterštus kambarius už normalią kainą, kur baisu prisiliesti, nebent pirštų galiukais. Atrodo, gyvenime netvarkyta, nevalyta, neskalbta, netaisyta ir specialiai teršta bei trupinta.
Gatvėje kalbinantys indai siūlo prabangius viešbučius, turus, maršrutus po miestą.
Šimlos autobusų stotis labai chaotiška – sunku suprasti, kur kas atvyksta, stoja ar važiuoja. Joje labai praverčia už rupijas į autobusą nuvedantys vedliai – bent esi tikras, kad nepavėluosi.daramsala.jpg
Šimloj daugiausia vaikščiojau Mall alėja. Tiek kartų ją perėjau, jog nesitiki, kad aš čia dar tik antrą dieną. Pasukau keliom kitom gatvelėm. Turgus turtingas vaisių bei daržovių. Papuošalų visur pilna. Man poros dienų pakako miestui apžiūrėti, kas man buvo įdomu. Iš čia vyksiu į Rekong Peo.

specialiai „Kelionės ir pramogos“ iš Himalajų priekalnių Vakaris

Laukite tęsinio


Tema: dienoraščiai · Himalajai · Indija · savęs link · tai įdomu


Griežtai draudžiama http://kelionesirpramogos.lt esančią informaciją bei nuotraukas platinti prieš tai nesuderinus su redakcija. Sutikimo atveju mus būtina nurodyti kaip šaltinį.

Iš viso 0 komentarų ↓
  • Įdėk pirmą komentarą užpildydamas formą apačioje.


Parašykite komentarą

Prisijunkite, noredami parašyti komentarą.