Darius Sėlenis, Kauno diena.lt
“Elitas yra tie, kurie gyvena su meile padėdami kitiems, bet nesipuikuodami”, – įsitikinęs režisierius, aktorius Kęstutis Marčiulynas, daugeliui žinomas kaip dzenbudistas vienuolis Bo Haeng Sunim.
– Jūs neslepiate savo dvasinių išgyvenimų, dalijatės mintimis apie meilę, gailestį, nusivylimą ir vienatvę. Planuojate susitikti su kauniečiais ir pakalbėti apie tai artimiausiu metu?
– Esu vienuolis, bet taip pat buvau patekęs į sudėtingas situacijas. Mėgstu teatrą, jis sužadina klausimus, todėl rengiu teatralizuotą susitikimą su žiūrovais.
Pirmiausia tiems, kurie ateina ir tyliai sėdi kamputyje, išeina ir nedrįsta klausti, – apie vienintelį Kaune, birželio 16 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre vyksiantį vakarą pasakojo Bo Haeng Sunim. – Supratau, kad visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, susiduriame su vienatve.
Žmogus susiduria su problema, kad jam tenka bendrauti su žmonėmis, kurie sukelia problemų ir vadiname juos sudėtingais. Nesugebame suvokti, kad pats sudėtingiausias žmogus pasaulyje yra jis pats sau. Ieškome išeities, bėgame arba konfliktuojame su tais žmonėmis ir nežinome, kaip sukurti teigiamus santykius.
– Jūs taip pat buvote vienišas?
– Dalysiuosi laiškais iš knygos “Laiškai iš Drakono kalnų”, kurią parašiau Korėjoje.
Kai pažvelgiu į savo praėjusį gyvenimą, tiksliau, praeitį, suprantu, kad rašiau laiškus, nes buvau vienišas. Ir norėjau rašyti taip, koks man turėtų būti tobulas pasaulis ir tobuli santykiai. Ir tai man padėjo.
Kodėl rašiau laiškus? Jų gaunu labai daug. Jie ilgi. Kartais bijau atsakyti. Bet žmonės nereikalauja atsakymo. Vėliau gaunu žinutę, kuria jie dėkoja, kad perskaičiau laišką. Ir prisipažinimą, kad jiems tapo lengviau.
– Ar reikia bijoti vienatvės? Gal geriau pažvelgti į akis, pripažinti, susidraugauti ir tuomet ji neslėgs?
– Dvasine prasme vienatvė yra susipykimas ir nesantaika su savimi. Ją gali patirti ir didžiausias kolektyvas, ir vienišas žmogus. Nekalbu apie ligą, kalbu apie dvasinę problemą.
– Vienatvė gimdo savižudybę?
– Tai pagrindinis dalykas. Bet to žodžio nereikia vartoti. Jei mes jį įvardysime, to padaugės.
Žmogus pralaimi savo mintims, bet mintys ir kūnas nėra tas pats. Sveikas žmogus eina gatve, jam atrodo viskas puiku, nesako, kad yra nelaimingas, bet… – skėstelėja rankomis ir rodo į galvą: – Problemos yra čia. Tuomet nužudyk protą, bet palik kūną ramybėje.
– Galbūt mes pernelyg daug kalbame apie žmones, kurie padaro tą neminėtiną veiksmą?
– Gyvename ir mus supa neišmanymas. Nekalbama, kaip neturi būti, kaip pačiam suvokti, ko negalima. O dabar tik teigiama: to negalima, ano negalima, to nedaryk. Reikia pačiam susivokti, kaip neturi būti. Reikia ugdyti pozityvumą, nuo mažens mokyti pasirinkti, atskirti vertybes nuo blogybių. Ir žmogus mokės atsirinkti pozityvumą, išlikimą, stiprumą, o ne atvirkščiai…
– Prie vienatvės prisideda šiuolaikinis gyvenimo tempas, propaguojamas vartojimas, vertybių kaita, materializmas?
– Tų dalykų bus daugiau. Ateina nauja karta. Svarbu, kokią informaciją mes perimsime. Tą, kuri sukelia vartojimą, ar kitą – smalsumą, pozityvumą, nepriklausomybę, kuri kalba apie gamtą, santykius tarp žmonių. Mes negalime atimti interneto, išmaniųjų telefonų, bet galime ugdyti pasirinkimą, kuris buvo nuo senų senovės: melsiesi ar kelsi kardą?
– Ką norėsi matyti – šviesą ar tamsią pusę?
– Deja, šie pasirinkimai buvo, yra ir bus. Nepriklausomai nuo amžiaus ir civilizacijos. Ir tai nesikeis.
– Kaip mokėti atsirinkti jaunam, besiformuojančiam žmogui, kurį vilioja į gražų, blizgantį popierėlį įvyniota tuštuma ir tamsa?
– Dabar daug bendrauju ir su jaunais žmonėmis, kurie mokosi, baigia universitetus. Atsiranda, pasakysiu šį žodį, mada gyventi sakrališkai. Mada nevartoti alkoholio, nes tai žema, nerūkyti, nes tai kvaila. Ir taip nusistačiusi jauna karta eina ieškoti panašių dalykų.
Norite ieškoti elito? Elitas yra tie, kurie gyvena su meile kitiems. Gyvena ir gyvens padėdami kitiems, bet nesipuikuodami. Jie turi turėti meilės, užuojautos, gailesčio. Ir tai turi būti išugdyta ne kažkokios monopolijos, religijos, bet natūraliai. Kai suvoksime, kad meilė, užuojauta, gailestis – natūrali būsena, kaip auganti gėlė, bėgantis stirniukas miške, tekantis vanduo, ateis gyvenimo palaima, džiaugsmas. Ir tai suvokęs, daugiau nieko nenorėsi.
– Kaip tai suvokti vienišam žmogui, kaip save surinkti iš dalių, nuo ko pradėti pasiklydusiam?
– Svarbu kantrybė ir subtili pagalba tam žmogui. Jokios agresijos, negalima tyčiotis, reikia būti atsargiam. Ir jis nebijos atsiverti. Kai tai padarys, suvoks, greičiau atsikratys vienatvės. Jei įkalinsime žmogžudį vienoje kameroje su dar penkiais nusikaltėliais, penki negatyvai vargu ar iš jo padarys pozityvą. Jei jis vienoje kameroje bus su penkiais vienuoliais, kurie pasitiks jį “Sveikas, kaliny, dabar – melsimės”, bus didesnė tikimybė, kad šis žmogus taps pozityvus.
– Sena liaudies išmintis byloja: su kuo sutapsi, tuo ir tapsi.
– Būtent. Bet negalima to žmogaus palikti vieno su savimi, negalime būti abejingi! Kiek kartų būta, ir man taip buvo, kai sakome: kalbėk Arūnai–Jonai–Antanai. Jis atsiveria, kalba 30, 40 min., o tavo mintyse – susitikimas su Petru ir tu sakai “Petrai”… Ir Arūnas–Jonas–Antanas supranta, kad tu jam abejingas ir jis taps dar labiau pažeidžiamas. Jis turi pajusti, kad tu jam svarbus.
– Vienuoliai žmonėms neretai asocijuojasi su vienatve. Ištrūkti iš vienatvės gali padėti žmogus, kuris ją išgyveno?
– Vienatvė nelygu vienatvei. Kiekvienam ji yra labai asmeniška. Reikia sukurti priežastį, stebuklą, kad žmogus iš vienatvės išeitų pats. Nereikia pasakoti savo prisiminimų ir rodyti kelius. Tas žmogus turi suprasti, kad jis gali padėti kitam netgi būdamas vienišas. Bet kurio vienišo žmogaus širdyje yra vietos padėti kitam. Reikia sužadinti būtent tai. O kai sužadini, atsiveria kelias.
Beje, kad ir kaip būtų keista, esu 24 val. stebimas ir man reikia bendrauti su vienuoliais. Kai noriu pabūti vienas, prašausi į vienuolyną, kur yra celės. Bet patekti į jas – eilės. Vienuoliui pabūti vienam labai nelengva ir nelabai leidžiama.
Kai būni vienas, kyla iliuzijų, kuriomis įtiki ir gali sau pasidaryti žalos. Vienatvėje neatskiri, kurios mintys tavo, kurios – išorės. Ir jos būna labai stiprios. Tada atsiranda veiksmas.
– Knygoje jūs rašėte laiškus sau. Kokį laišką skirtumėte vienišam žmogui?
– Jeigu tau yra labai sunku, surask žmogų, kuriam dar sunkiau. Ir padėk jam.
Šaltinis: Kauno diena.lt
