Salos. Egzotiškieji Karibai – Sent Vincentas ir Grenadinai.

st_vincent_grenadines_flag_300.jpg

Ramutė Nasutavičiūtė

Tai tamsių atspalvių vulkaninis salynas, kuriame mažučiai lygumos ploteliai atstoja prabangą. Pati gamta, kaip ir vietiniai gyventojai, pilna tamsaus grožio.
Salas 1498 metais atrado Kristupas Kolumbas. 1763 metais jas kolonizavo britai. Tada vietiniai gyventojai buvo ištremti į Hondūro įlanką. Užkariautojai Sent Vincento saloje pradėjo auginti cukranendres. Jų plantacijomis rūpinosi juodaodžiai, atgabenti iš Afrikos. Vėliau čia atkeliavo portugalai ir darbininkai iš Rytų Indijos.
Žvaigždžių pamėgta vieta
Nuo 1979 metų spalio 26 dienos Sent Vincentas ir Grenadinai – nepriklausomas salynas. Pagrindinė susisiekimo priemonė tarp salelių – keltai. Į artimiausią salą Bequia turistai nuplukdomi vos už 15 EC (15 Lt). Gražiausia Grenadinų sala – Mastique’as yra privati. Čia dauguma Holivudo žvaigždžių atkeliauja pasilepinti žydru vandenynu ir karšta Karibų saule. Mastique’e puikuojasi ir ištaigingoji Anglijos karalienės vila.
Keliaudama į Sent Vincentą įsidėjau keletą šiltų drabužių ir vilnonę antklodę. Vos nusileidusi oro uoste, dėl nerimo sušalti Karibuose pasijutau itin kvailai. Oro temperatūra čia visus metus svyruoja tarp 18-32 laipsnių šilumos. Balandis – sausiausias metų mėnuo. Lietaus sezonas prasideda liepą ir tęsiasi iki gruodžio pabaigos. Vėsiausia yra lapkričio-vasario mėnesiais. Tik stiprus Atlanto vandenyno vėjas gelbsti nuo kaitros. Vakarais ilgos lengvo apdaro rankovės padeda apsiginti nuo moskitų, kurie temstant plūsta įkyriais ir nenumaldomais būriais. Sudėtingiau apsisaugoti nuo saulės musyčių. Jos labai mažytės. Kai įgelia, ima įkyriai niežėti.
Natūrali egzotika
Sent Vincentą vertėtų aplankyti dėl jo ypatingo karibiško natūralumo. Sala mažai paliesta civilizacijos blizgesio ir nėra išpuošta turistų skoniams tenkinti. Vietoj ištaigingų viešbučių turistai išvysta bananų ir kokosų plantacijas. O mieste nė vieno šiuolaikinio dangoraižio. Ligi pat kalnų viršūnių salą gaubia vešlūs atogrąžų miškai. Kalnai nusidriekia pačiu salos viduriu.
Turistus ypač vilioja La Saufriere ugnikalnis. Galima užkopti į patį jo kraterį, nors tenka įveikti vingiuotus ir siaurus salos keliukus, o vėliau dar reikia gerą kelio atkarpą kopti link viršūnės pėsčiomis. Visgi reginys vertas pastangų. Aukštai kalnų papėdėse nusidriekia didžiuliai marihuanos plotai, griežtai ir kruopščiai prižiūrimi vyriškių, suvėlusių plaukus į virvutes. Šioje vietoje nepatartina itin smalsauti, nes čia labiau už viską nepageidaujami svetimi veidai.
Tarsi negyvenamoje saloje
Gerokai saugiau egzotiškus augalus stebėti Sent Vincento botanikos sode, kuris buvo užveistas 1765 metais. Tai 20 akrų žemės plotas pačioje Kingstauno pašonėje. Sode gausu egzotiškų atogrąžų augalų, kurių kiekvienas turi savą istoriją. Čia galima išvysti ir senąjį duonmedį, kurio sodinuką 1793 metais iš Taičio į salą atgabeno kapitonas Blighas. Botanikos sode gyvena ir Sent Vincento nacionalinis paukštis parrot. Jų saloje liko vos keletas.
Atsigaivinti nuo karštos Karibų saulės padeda egzotiški vandens kriokliai. Tai giliai atogrąžų miškuose tekančios kalnų upės. Krioklių baseinų vanduo nepaprastai šaltas ir gaivus. Šios nuostabios vietovės nėra gausiai lankomos turistų. Dažnai privatumas yra garantuotas, o krioklį supantys atogrąžų augalai sukuria negyvenamos salos įspūdį.
Šiukšlės ir prabanga greta
Kingstaunas – ne tik Sent Vincento sostinė, bet ir šalies uostamiestis. Keliose šio nedidelio miestuko gatvėse nuolat šurmuliuoja gatvės prekeiviai, moksleiviai ir atvykėliai apsipirkti. Miesto gatvėse daug šiukšlių, tačiau čia daug ir prabangių automobilių.
Juodasis Kingstauno perlas – Romos katalikų Šv. Marijos katedra ir šalia jos įkurtos katalikiškos mokyklos kompleksas. Tai 19 a. architektūros paminklas. Vėliau statinys buvo plečiamas ir atnaujinamas. Todėl pastatas yra kelių architektūros stilių mišinys. Dominuoja romaninis ir gotikinis stiliai. Miniatiūriniai katedros kiemeliai vilioja akį savo skoningu puošnumu ir žydinčių augalų gausa.
Čia pat Kingstauno pakrašty, aukštai ant kalno, stūkso Fort Šarlotės (Fort Sharlotte) pastatai. Tai 1806 metais sukonstruota tvirtovė britų karininkams. Šiandien čia nedidelis istorijos muziejus su apžvalgos aikštele, atveriančia saulėje tviskančius vandenyno tolius ir žavingą miesto bei jo apylinkių panoramą.

Sent Vincento sala ypač atgyja prieš Kalėdas, kai Kingstauno gatves užplūsta artėjančių švenčių džiaugsmu kunkuliuojanti šurmulinga minia. Pastatai nuo pat pamatų iki stogo kraigo išpuošiami mažyčių lempučių girliandomis. Pakelėse išdygsta daugybė didžiulių šviečiančių betliejų, lėktuvų ar kitokių šviesos stebuklų. Susidaro įspūdis, jog salą juosia vientisa didžiulė Kalėdų girlianda.
Šurmuliuojama ir birželio pabaigoje-liepos pradžioje. Tai Vincy karnavalo metas, kai sostinę užplūsta įspūdingais kostiumais pasidabinę šokėjai ir triukšmingi muzikantai. Tuo metu sala pritraukia daugiausia turistų.

Į Sent Vincentą ir Grenadinus patogiausia keliauti per Londoną iki Barbadoso salos, kur tenka praleisti naktį. O rytą Sent Vinsentas jau ranka pasiekiamas. Lėktuvui nusileidus mažučiame E. T. Joshua oro uoste, niekas iš turistų nereikalauja vizų. Užtenka parodyti pasą ir pasakyti, kokiu tikslu ir pas ką atvykai. Viešnagės trukmę saloje nesunkiai galima prasitęsti kas 3 mėnesius, ligi vienerių metų.
Laiko skirtumas tarp Lietuvos ir Sent Vincento – 7 valandos.
Nacionalinė kalba – anglų. Tačiau dažnai galima likti nesuprastam, jei kelissyk nepakartosite žodžių iš lėto, nes vietiniai daugiausia kalba anglų patuoa dialektu. Piniginis vienetas – Rytų Karibų doleris (EC). 1 EC lygus 1 Lt.
Didžiąją Sent Vincento ir Grenadinų gyventojų dalį sudaro juodaodžiai (66%), karibų indai (6%) ir kiti (19%).
Pigiausią nakvynę saloje siūlo svečių namai viliojančiais pavadinimais, pvz., „Sea Breeze“. Viena para, praleista studentiškame, bendrabutį primenančiame kambaryje su dušu ir fenu (be oro kondicionieriaus), kainuos 56 Lt. Deja, pigūs svečių namai dažniausia įsikūrę judriame skersgatvyje, iš šalimai esančios kavinės triukšminga muzika sklinda iki pat vėlumos. Tuo tarpu nedideli Sent Vincento viešbutukai žavi kamerine aplinka ir jaukumu. Beveik visi jų įsikūrę 10 minučių kelio atstumu nuo Kingstauno, ramioje vietovėje Villa, ant nuostabiai žydro vandenyno kranto. Už pigiausią nakvynę viešbutyje teks pakloti 100-115 Lt. Jei ketinate ilgėliau pasisvečiuoti saloje, praktiškiausia išsinuomoti 1-2 kambarių butuką, tvarkingą ir jaukų, su kabeline televizija, skalbykle ir kita buitine technika.
Pietums restoranuose tektų išleisti beveik 30 Lt. Tuo tarpu pakelės kepsninėje čirškintos vištienos porcija su gausiu garnyru, kainuos tik 13 Lt.
Vietinių maisto prekių parduotuvių asortimentas skurdokas. Nusipirkti galima pačia geriausia kokybe nepasižyminčių produktų, atvežtų iš JAV, Kanados, ES šalių. Maisto prekės gana brangios, pavyzdžiui, už litrą pieno teks mokėti 4 Lt, o vienas obuolys vertinamas net 2,50 Lt! Tačiau čia neišalksite, net jei kišenėse vėjai švilpautų.
Salos gamta išties dosni. Palmės gausiai nokina kokosus, daugybė bananmedžių, noksta švelnaus skonio papajos ir žali saldieji apelsinai. Gausu mangų, rožinių slyvų. Beje, jos visai nepanašios į mūsiškas slyvas. Tai rausvas nedidelis vaisius itin baltu ir sultingu minkštimu ir nemažu kauliuku viduje. Saloje auga duonmedžiai, kurių kokoso dydžio tamsiai žali vaisiai, paskrudinti lauže, atstoja duonos riekę. Gausu nebrangių šviežių žuvų, tik ką išvilktų iš vandenyno gelmių.
Iš nacionalinių patiekalų minėtini lauže skrudintų duonmedžių vaisiai, kalalų (callaloo) sriuba, sūriosios žuvys (saltfishes), skrudinti planteinų (vaisiai, giminingi bananams) traškučiai, saldžių bulvių skonio šakniavaisiai.
Nepraleiskite progos išlenkti taurelę vietinio itin stipraus romo. O karštą dieną ne tik atgaivins, bet ir pasotins šviežių kokosų pienas. Vandenį drąsiai galima gerti tiesiai iš čiaupo, mat jis atiteka iš kalnų ir yra itin švarus.

Orientuotis saloje gan paprasta. Sent Vincentą juosia vienintelis pagrindinis kelias, vingiuojantis vandenyno pakrante. Deja, svetimšaliui vairuoti čia gana rizikinga. Saloje vairuojama dešiniąja kelio puse. Keliai prastos kokybės, siauri ir itin vingiuoti. Beveik jokių kelio ženklų. Anot vietinių vairuotojų, šviesoforai tik trukdo eismą. Piko metu sostinės gatvėse išdygsta eismą reguliuojantys policininkai, kurių rankų mostai dažnai primena šokio judesius. Vairuotojai puikiai susikalba nuolat pypindami ir rankomis rodydami įvairius ženklus. Taksi saloje pakankamai komfortiški, o paslaugos kainos panašios kaip ir Lietuvoje.
Tuo tarpu visuomeninis transportas gana pigus, o kartu ir šauni kasdienė pramoga, primenanti pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais ir tik už porą litų (!). Tai spalvoti mikroautobusiukai, kursuojantys be jokio nustatyto grafiko. Sodinama tiek keleivių, kiek įmanoma sutalpinti (niekas nepaiso vietų skaičiaus); konduktorius dažnai važiuoja stovėdamas. Stojama bet kur, kur tik sutinkamas keleivis. Miesto stotyje konduktoriai bėgioja šūkaudami ir kviesdami keleivius bei žaismingai susipešdami dėl vieno keliauninko. Pakeliui netenka liūdėti: vairuotojas leidžia garsią muziką, linksmi keleiviai niūniuoja į taktą. Paprastai autobusiukai skrieja itin dideliu greičiu nesibaigiančiais kelio vingiais. Po 15-20 minučių kelionės prireikia laiko atgauti kvapą. Taip važiuojant dažnai pykina.
Beje, vyrai į gatves niekada neišrieda dulkinais automobiliais. Tenka stebėtis, kaip kruopščiai blizginami ratuotieji draugai! Atrodo, kad vietiniai vairuotojai dažniau automobilius plauna, nei juos vairuoja. Lengvieji automobiliai Karibuose išties verti dėmesio, dauguma beveik naujutėliai džipai.

Karibų žmonės nuolat šluoja kiemus, tvarkosi namuose ir apkrauna kambarius įvairiais niekučiais pagal išgales. Šiuo atveju ypač tinka posakis „Mano namai – mano tvirtovė“.
Kita neatsiejama karibiško gyvenimo dalis – tai valgio ruošimas. Netgi radijo stočių eteryje dažniausiai nuskambantis klausimas: „Tai ką šiandien ruošiate pietums?“. Kas šiandien gaminama – šiandien ir suvalgoma. Jei namiškiai neįstengė suvalgyti, vaišinami kaimynai, gabenama giminaičiams. O apie rytojaus pietus galvojama rytoj.
Iš pakelės kavinukių ir pro automobilių langus garsiai leidžiama regio muzika ir Bobo Marlio įrašai.
Sent Vincento gyventojai mielai žaidžia futbolą ar kriketą. Sekmadieniais gatves užplūsta vakarinėmis suknelėmis vilkinčios moterys, išpuošti vaikai ir solidžiai apsitaisę vyrai. Visi skuba į bažnyčią. Šios dienos rytas šventai aukojamas Dievui, o popiet gaminamas maistas ir linksminamasi paplūdimyje.
Sent Vincentas išties gali didžiuotis ypatingais juodo vulkaninio smėlio paplūdimiais. Dėl juodo smėlio vandenyno bangų keteros žėri baltumu, kaip ir pats smėlis, pilnas auksu spindinčių smiltelių. Tai itin smulkus ir minkštas smėliukas, tačiau net išdžiūvęs sunkiai nupurtomas nuo kūno ir drabužių. Šis smėlis vertinamas statybinių plytų pramonėje.

Gyvenimas saloje teka lėtai ir monotoniškai. Čia nėra galimybių ugdyti talentą ar siekti karjeros viršūnių. Čia nėra universiteto. Vos ne kiekvienas vietinis puoselėja svajonę emigruoti į JAV, Kanadą ar Angliją. Sekretorės vieta biure verta pasididžiavimo, o vyrams duoną uždirbti tenka sunkiu fiziniu darbu.
Daug lengvesnis, tačiau rizikingas pragyvenimo šaltinis yra narkotikų verslas. Iš to gyvena nemažai salos gyventojų. Karibų narkotikų klano atstovai nė trupučio neprimena Holivudo filmuose matytų tipažų. Jie neišsiskiria elgsena ar vairuojamais automobiliais iš kitų salos gyventojų. Jų didžiulių, puošnių namų apsauga patikima tik keturkojams sargams. Beveik visas legalus Sent Vinsento verslas yra kontroliuojamas vietos indų.
Asmeniniams interesams visur teikiama pirmenybė, o klientas gali ir palaukti. Net greitosios pagalbos priimamajame teks gerokai luktelti, kol kas nors jumis pasirūpins. Tad nevertėtų įsižeisti, jei pardavėja kramsnos sumuštinį prie kasos aparato, o jūs tuo tarpu nerimausite su pilnu krepšiu pirkinių.
Kabelinė televizija – žinių iš plačiojo pasaulio šaltinis. Namų bibliotekos sąvoka čia sunkiai suvokiama. Mieste nėra ne vieno gero knygyno. Užtat drabužių parduotuvių kiek akys užmato.
Karibų žmonės linkę puoštis. Vyrai nenusileidžia moterims ir rengiasi stilingais drabužiais. Čia sutiksite daug elegantiškų, jaunų moterų, kurios išties galėtų užkariauti Paryžiaus ar Niujorko madų podiumus. Juodaodės moters grožis reikalauja nemažai pastangų. Ką reiškia vien iššukuoti ir įvairiais ornamentais supinti neklusnių garbanų kupetą! Tik gimusi mergaitė išpuošiama lyg Kalėdų eglutė: įveriami auskarai, papuošiama auksiniais žiedais ir grandinėlėmis, galvytė prisagstoma įvairiaspalvių aksesuarų. Moterys gražios tol, kol pagimdo. Jaunos mamos čia neskuba į sporto klubus atgauti elegantiškų formų, atvirkščiai – stengiasi neprarasti įgytų apvalumų ir jaunatvišką stilių iškeičia į nuobodžius kasdienius apdarus. Vidutinio amžiaus liekna moteris dažnai vertinama kaip ligos varginama moteris. O mergaitės skuba užaugti, tapti moterimis, ištekėti ir įsilieti į nuobodų bei monotonišką suaugusiųjų pasaulį. Jau 12-metės didžiuojasi apvalėjančiomis kūno formomis ir 20-mečių elgsena. Pasiseka tai, kuri išteka, tačiau santuoka Karibuose ilgai netrunka.

Sent Vinsente būti baltaode yra tikra privilegija. Praleidus kelias valandas mieste tenka išgirsti tiek komplimentų, kiek Lietuvoje gal per visus metus pasitaikytų. Vyriškiai nestokoja drąsos susižavėjimui išreikšti. Dažnai tiesiai išrėžia: „Aš tave myliu“ ir palinkėję geros dienos nužingsniuoja toliau. Karibų vyrai išties dievina šios rasės atstoves. Čia sakoma, kad „vyro meilė neišblėsta tik baltaodei moteriai“, „turėti baltaodę merginą tolygu turėti milijoną“.

Tuo tarpu rasta religijos atstovams baltaodė mergina reiškia ir raktą į pasaulį. Tenka pripažinti, jog rasta atstovai – tai savotiška šalies bohema. Be šių žmonių salos gyventojai netektų akį traukiančio spalvingumo. O patys veltiniai, vadinami dredais, pasirodo, nėra vien tik stiliaus dalis. Tai rimtų rimčiausias religinis atributas. Rastafari teologija yra afrikietiškos pakraipos, pasaulio juodaodžių religija. Jos pagrindą sudaro Biblija ir juodaodžių sugrįžimo į Afriką teorija. Afrika – civilizacijos lopšys, ji priklauso juodaodžiams. Pikantiška religijos pusė – rasta moteriai nevalia dėvėti kelnių, o veltiniai ne tik nešukuojami, bet ir neturėtų būti plaunami. Tikrieji veltiniai greičiau primena galingą, juosmenį siekiantį rusvų plaukų veltinį nei mielas suktas sruogeles. Rasta žmonės augina, rūko ir parduoda marihuaną. Tai jų pragyvenimo šaltinis ir religijos dalis. Rastafari spalvos tokios pat kaip ir mūsų trispalvės, tik išsidėsčiusios tokia tvarka: raudona, geltona, žalia.
Kiekvieną marihuanos rūkorių nesunku atpažinti iš patamsėjusių lupų ir dumblino akių baltymo. Net ir jų pačių gimtinėje rastafari religijos atstovai yra diskriminuojami. Jie nepageidaujami daugelyje darbo vietų, pavyzdžiui, bankuose, biuruose. Jų vaikai, norėdami lankyti mokyklą, privalėjo nusikirpti veltinius. Dabar mokykloje jie privalo dėvėti galvos apdangalą. Tuo tarpu rasta atstovai yra tikri gamtos mylėtojai, jie rūpinasi aplinka ir gražina ją.

Sent Vinsento žmonės yra nuoširdūs ir užkalbinti mielai bendrauja. Išvydę susirūpinusį ar liūdną veidą, jie nepraeis pro šalį nepasiteiravę, ar viskas gerai (are you all right?). Čia drąsiai galima pasipasakoti iškilusią problemą ir sulaukti pagalbos. Ypač nustebau, kai atgavau savo pamestą piniginę su visais pinigais.
Sent Vinsentas – nedidukė sala, beveik neturinti naktinio gyvenimo, nėra lošimo namų, nešokamas striptizas, publikos nelinksmina go go šokėjos. Būdamas čia, esi toli nuo šurmulingos ir skubančios civilizacijos, tarsi gyventum su artimaisiais ir pažįstamais, kur kiekviena moteris būtinai augina mažylį. Ir jei ne mano 7 mėnesių Dovydukas, jausčiausi gana nykiai.

Apie salas
Grenadinus sudaro beveik 600 mažų salelių, kurios nusidriekia 96 kilometrų grandine tarp Sent Vincento ir Grenados salų. Didžiausios ir apgyvendintos salos: Bequia, Balliceau, Canouanas, Mayreau, Mastique’as, Petitas, Sent Vincentas ir Unionas.
Sent Vincentas – pagrindinė ir didžiausia sala, apima 389 kvadratinių kilometrų teritoriją, 29 kilometrų ilgio ir 18 kilometrų pločio. Ji yra 16 kilometrų į vakarus nuo Barbadoso. Jos krantus skalauja Atlanto vandenyno ir Karibų jūros vandenys. Čia gyvena apie 120 tūkst. žmonių. Sostinė – Kingstaunas (apie 20 tūkst. gyventojų).

DALINTIS