2010 m. Istorinis kelionių konkursas

Su herojiška tautos praeitimi sietinas vietoves, tikėtina, labiau įsimena tie, kuriems krašto istorija nėra tiktai kažkada skaityti vadovėliai. Todėl kviečiame keliauti, rinkti įspūdžius į turisto nugalėtų kelių kraitę, mėgautis savo valios ir kelionių troškulio sukeltais pojūčiais. Kviečiame įkvėpti didingos kovos dvasios lietuvių mūšių laukuose, pasimėgauti jų pergalių aura, teikiančia laisvę minčiai, sielai, jausmams ir tautiškumui. Kviečiame pasisemti stiprybės nūdienai, tvyrančios tose žemėse, kur lietuviai buvo teisūs, išdidūs ir nenugalimi.

Kelionė po lietuvių, žemaičių ir prūsų mūšių su kryžiuočiais vietas

Gintaras Labutis

Kriukų mūšis (1249)

Medininkų mūšis (1320)

Pilėnų gynimas (1336)

Pagramančio mūšis (1389)

Žalgirio mūšis (1410)

Pabaisko mūšis (1435)

„Tryliktasis, keturioliktasis ir penkioliktasis šimtmečiai yra ypatingi Lietuvos istorijai, o romantiškas ir patriotiškas istorinių įvykių aprašymas ir interpretavimas tampa pavyzdžiu visai Lietuvos tūkstantmečio istorijai. Apie šį – kovų su kryžiuočiais laikotarpį – sukurtos ir toliau kuriamos poemos, operos, kino filmai, rašomos knygos, statomi paminklai. Manau, kad net Lietuvos himno žodžiai „iš praeities tavo sūnūs …“ teikia emocinį užtaisą iš tų šimtmečių. Paklausus lietuvį, kodėl jis taip gerai gyvena šiandien, tikriausiai išgirsime, kad viską lėmė Žalgirio mūšis (kaip dažnai net ir šiandien dairomės į praeitį, dažnai pamiršdami pagalvoti apie ateitį!).

Tačiau šis laikotarpis garsus ne tik Žalgirio, bet ir kitais svarbiais mūšiais, kitais Lietuvai svarbiais įvykiais. Mūšius tyrinėjantis istorikas tikriausiai pasakytų, kad tai buvo karingiausias lietuvių laikotarpis – kiekvienais metais kryžiuočiai vieną ar du kartus užpuldavo lietuvių žemes, o lietuvių kariai, sukaupę pajėgas, taip pat sėkmingai puldinėjo kryžiuočių įtvirtinimus. Tad nenuostabu, kad tuo metu didelių ir svarbių mūšių skaičius buvo išties įspūdingas.

Karingasis Kryžiuočių ordinas, XIII a. įsikūręs prie Baltijos jūros, kėlė didelius išbandymus prūsams, lietuviams ir žemaičiams. Kryžiuočių ordinas siekė savo teritorijas sujungti su Livonijos ordinu, todėl daugelis karo žygių buvo nukreipti į Žemaitiją, pirmiausia į jos gynybinį centrą Medvėgalį ir jo apylinkes, tuo metu vadintas Medininkų žeme. Puldinėjimai vyko taip dažnai, kad net ir šiandien galima stebėtis kryžiuočių gyvybingumu ir ypatingu troškimu užgrobti lietuvių valdomas žemes, ką rodo kronikose aprašytų pagrindinių kryžiuočių žygių į Medininkų žemę datos: 1314 (net du žygiai), 1316 (taip pat du žygiai), 1320, 1329, 1355, 1358, 1370, 1372, 1375, 1379, 1381, 1389, 1399. Kiti kryžiuočių karo žygiai buvo nukreipti į gretimas žemes, todėl galima manyti, kad XIV a. jų kariuomenė bent kartą per metus surengdavo karo žygį į Lietuvą. Kartais atakuodavo Medvėgalio (1329) pilį ir net priversdavo pilies gynėjus krikštytis, kartais nuniokodavo Kauną (1363), Gardiną (1284), Ukmergę (1333) ir šių miestų apylinkes. Tačiau lietuviai taip pat labai sėkmingai vykdė atsakomuosius puolimus: 1323 m. jie užėmė Klaipėdos miestą, 1315 m. atakavo Ragainės pilį, 1379 m. visiškai sugriovė Klaipėdos pilį.

Kadangi pirmiausia Kryžiuočių ordinas sutelkė savo jėgas siekdamas nukariauti prūsus, pergalingų mūšių aprašymus pradėsime nuo prūsų pergalių.

Kriukų mūšis (1249 m.). 1249 m. kryžiuočius, įsiveržusius Notangos žemėn ties Kriukais, nugalėjo prūsai. Apie tai Petras Duisburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ užrašė taip: „Kai prakeiktasis Sventopelkas pasipriešino broliams ir paskatino Prūsos žemės naujakrikščius atsimesti nuo tikėjimo, nebegalėjo broliai saugiai keliauti nei sausuma, nei vandenimis – upe žemyn ir aukštyn, nebent tada, kai lydėjo stipri ginkluota palyda. Dėl to magistras pasiuntė daug brolių ir ginklanešių, kurie, pasitelkę Elbingo ir Balgos brolius, su ginklu rankose įsibrovė į Notangos žemę, viską degindami ir grobdami, tačiau, išžudę galybę žmonių ir sugalvoję grįžti namo, rado visus kelius priešų užstotus, todėl, negalėdami prasiveržti, turėjo atsitraukti į kaimą, vardu Kriukai. Prūsai, šitai išvydę, juos apsupo, bet nedrįso į kaimą brautis, o broliai – iš kaimo išeiti ir stoti į mūšį. Kadangi prūsų daugėjo ir daugėjo, broliai galop buvo priversti sudaryti štai šitokią sutartį. Jie davė įkaitus – brolį Henriką, vadinamą Boteliu, maršalą, bei tris kitus brolius, kurių reikalavo prūsai, kad kiti, paimti į nelaisvę, išliktų gyvi. Kai visų kitų nuomonė paėmė viršų ir kai davė įkaitus, apie kuriuos jau esame kalbėję, prūsai, sulaužę taikos sutartį, užpuolė ir nužudė 54 brolius bei visus kitus, ten buvusius, 1249 viešpaties metais.“

Skaitydami šią kronikos ištrauką, nepamirškime, kad ją rašė ordino metraštininkas, todėl nenuostabu, kad prūsai joje apibūdinti kaip žiaurūs, žodžio nesilaikantys kariai! Nors prūsai, atkakliai priešindamiesi Kryžiuočių ordino puolimams, laimėjo dar keletą didelių mūšių, XIII a. pabaigoje buvo galutinai nugalėti (tikriausiai kiekvienas pamename lietuvišką kino filmą apie Didįjį prūsų sukilimą ir jo vadą Herkų Mantą).

Kriukų mūšio vieta yra Slavskoje vietovėje (liet. Kryžbarkas, lenk. Krzyżbork, vok. Kreuzburg, nuo 1946 m. rus. Славское). Šis miestelis yra Bagrationovsko rajone, Kaliningrado srities pietvakarinėje dalyje, 23 km nuo Karaliaučiaus. Lankydamiesi Kaliningrado srityje ir Karaliaučiuje, galėsite aplankyti kryžiuočių pilies ir bažnyčios griuvėsius, esančius Slavskoje miestelyje, ir pagerbti išdidžių prūsų karių atminimą.

XIII a. pabaigoje ordinui nukariavus prūsus, o vėliau jotvingius ir sūduvius, kryžiuočių valdomos teritorijos priartėjo prie Nemuno. Šiuo laikotarpiu prasidėjo aktyvūs nuolatinio karo tarp lietuvių ir kryžiuočių įvykiai.

Medininkų mūšis (1320 m.). Didžiulį įsiveržimą į Žemaitiją Kryžiuočių ordinas suorganizavo 1320 m. vasarą. Kryžiuočių kariuomenė, vadovaujama maršalo ir 40 brolių riterių, kuriems padėjo Sembos ir Klaipėdos raiteliai, įsiveržė į Medininkų žemę. Kronikos rašytojas mini, kad žemaičiai buvo iš anksto pasiruošę kovai. Istorijos tyrinėtojai mano, kad šiose žemėse buvo įrengta gynybinė signalinė laužų sistema, kuri perduodavo žinias apie artėjančius priešus nuo Nemuno pakrantės iki Medvėgalio apylinkių. Kronikoje pasakojama, kad „kai priekiniai būriai perėjo, kaip reikalauja karo papročiai per šią žemę ir ją nusiaubė, degindami ir plėšdami“, gynėjai „narsiai užpuolė tuos, kurie buvo po vėliava“. Abi pusės kovėsi labai atkakliai, neteko daug karių, buvo nukautas Ordino maršalas ir 29 broliai. Mūšį laimėję lietuviai savo dievams kaip auką sudegino vieną iš brolių, apvilktą šarvais ir užsodintą ant kovos žirgo…

Tiksli Medininkų mūšio vieta nėra žinoma, tačiau manoma, kad jis įvyko šiauriau nuo Medvėgalio, teritorijoje tarp Medvėgalio ir dabartinių Varnių. Keliautojus kviečiame aplankyti Medvėgalį ir Varnius. Planuojantiems visos dienos išvyką rekomenduojame aplankyti Varnių katedrą, bažnytinio meno muziejų, o didžiausiems entuziastams – įkopti ne tik į Medvėgalį, bet ir aplankyti kitus šių apylinkių piliakalnius (Bilionių, Paršpilio, Aukštagirės, Girgždūtės, Moteraičio, Sprūdės, Žąsūgalos, Šatrijos). Pačius atkakliausius kviečiame aplankyti Sietuvos kūlgrindą – vieną iš įdomiausių ir netikėčiausių Medininkų žemės vietų. Ši ir kitos kūlgrindos (ir medgrindos!) veikiausiai buvo įrengtos žemaičių karų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais laikotarpiu. Medininkų žemėje galima pamatyti tris kūlgrindos atkarpas. Pirmoji, kurios ilgis – apie 250 m, o plotis – apie 8 m, eina per patį Sietuvos upelį, kitos dvi, kurių ilgis – apie 160 m, o plotis – apie 4 m, nutiestos per gretimas pelkes. Varnių regioninio parko darbuotojai patars, kaip surasti kūlgrindą, arba pasiūlys dalyvauti ekskursijoje. Linkime įspūdingo bridimo! Sėkmingai įveikę kūlgrindą, įkopkite į netoliese esantį ir dažnai kryžiuočių kronikininkų minimą Paršpilį (Burbiškių piliakalnį). Skaitydami šį aprašymą, tikriausiai supratote, kad Medininkų žemėje teks praleisti visą savaitgalį!

Pilėnai (1336 m.). Ypatingi jausmai apima kiekvieną, skaitantį apie Pilėnų pilies gynybą. 1336 m. kryžiuočiai sunaikino kunigaikščio Margirio ginamą Pilėnų pilį. Gynėjai atkakliai gynėsi, tačiau priešui įsiveržus į pilį savo noru pasirinko mirtį. Šį įvykį A. Vijūkas-Kojelavičius aprašė taip: „Pilyje buvo keturi tūkstančiai karių, subėgusių ten vos išgirdus apie priešą su savo šeimynomis iš aplinkinių kaimų. Gynėjai ilgai kamavo priešą, kaudamiesi ne tik prie gynybinio pylimo, bet ir sėkmingai išsiverždami pro atvirus vartus ir užpuldami supančiuosius. Kai daugybė pilėnų žuvo, o dar daugiau buvo sužeista, kai sumažėjus gynėjų skaičiui, ėmė blėsti viltis apginti pilį, ypač dėl to, kad visaip – vienur pakasais, kitur taranais – susilpnintos sienos menkai jau besaugojo, griebtasi visiškai beviltiško sumanymo; nenorėdami pasiduoti priešui, jie nukreipė ginklus prieš save ir savo artimuosius. Sukrovę didžiulį laužą, į ugnį sumetė viską, ką priešas galėjo išgrobstyti. Jie išžudė ir sumetė į liepsnas žmonas, vaikus, visus, kurie nepajėgė ar dėl lyties, ar dėl amžiaus pakelti ginklo. Surengę saviškiams šitokį galą, patys prašėsi nukaujami viršininko, o šis paskutinis persismeigė kalaviju…“

Pilėnų pilies vieta nėra žinoma. Ilgai buvo manyta, kad Pilėnai stovėjo ant Punios piliakalnio, tačiau mūsų laikų istorikai mano, kad ši pilis buvo Žemaitijoje. Viena iš tikėtinų vietų – Molavėnų piliakalnis Raseinių rajone (šią vietą kviečiame aplankyti), kita – prie Kaltinėnų (Šilalės rajone) esantis Pilių piliakalnis, trečia – Ižiniškių piliakalnis, esantis prie Ižiniškių kaimo Šešuvies kairiajame krante, o Medininkų žemės patriotai Pilėnus sieja su Bilionių piliakalniu, esančiu Šilalės rajone netoli Laukuvos miestelio. Smalsesnis keliautojas nesunkiai suras dar bent kelių Pilėnų pilies vietų aprašymus – jie galėtų tapti šios pilies paieškos kelionės maršrutu.

Dalyvausiantiems konkurse siūlytume aplankyti Molavėnus – kaimą Raseinių rajone, Nemakščių seniūnijoje. Čia dviejų upelių santakoje stūkso Molavėnų piliakalniai. Aplankiusieji „senąją“ Pilėnų vietą – Punios piliakalnį – susižavės Nemuno slėniu ir įspūdingu piliakalniu.

Pagramančio mūšis (1389 m.). Pateiksime dar vieno mūšio, vykusio Medininkų žemėje, nors ir neįtraukto į kelionių konkursą, aprašymą. 1389 m. žiemą Kryžiuočių ordino kariuomenė, kaip rašo ordino kronikininkas, „nuo Nemuno įeina į neįspėtą Medininkų žemę“, nuniokodama kraštą, jį „degindama ir plėšdama“. Tačiau grįžtančius atgal kryžiuočius pradėjo persekioti lietuviai: „Lietuviai nuseka jų pėdomis ir vejasi ligi kažkokios pelkės, dar neužšalusios, o buvo storai pasnigta“. Prie pelkės (o gal ir pelkėje?) įvyko mūšis. Ordino kronikininkas mini, kad šiame mūšyje buvo užmušta daugiau nei 70 kilmingų riterių, buvo paimtas į nelaisvę ir paaukotas dievams Klaipėdos komtūras.

Istorikas R. Batūra mano, kad šis mūšis – vienas iš didžiausių mūšių per visą lietuvių gynybinį karą prieš Kryžiuočių ordiną. Manoma, kad kronikose minima pelkė yra Plynoji pelkė Pagramančio regioniniame parke. Anot padavimų, Plynoji pelkė atsirado nuskendus dvarui ir žmonės ilgai dar matydavę karalaitę stikliniame karste. Neabejotina, kad lakią vaizduotę turintis keliautojas pelkės akivare ir dabar galėtų išvysti kryžiuočio šarvus. Plynoji pelkė – keliautojų lankoma vieta, į ją nutiestas pažintinis takas.

Žalgirio mūšis (1410 m.). Šio mūšio istorija gerai žinoma kiekvienam keliautojui. Kadangi šią vasarą, švęsdami Žalgirio mūšio pergalės prieš Kryžiuočių ordiną 600 metų jubiliejų, apie tai išgirsime daug kartų ir išsamiai, priminsime tiktai kelis šio mūšio epizodus.

Po Lietuvos krikšto (1387 m.) atrodė, kad lietuvių ir lenkų santykiai su Kryžiuočių ordinu pagerės – Ordinui buvo atiduota Žemaitija. Kai Žemaitijoje prasidėjo sukilimas ir iškilo naujų nesutarimų, Lietuvos ir Lenkijos valdovai suprato, kad karinis susidūrimas su Kryžiuočių ordinu yra neišvengiamas, ir pradėjo rengtis mūšiui.

1410 m. liepos mėn. pradžioje Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Jogailos ir Vytauto, įžengė į Kryžiuočių ordino valdomas teritorijas. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėje buvo sutelkta apie 50 tūkst. karių. Manoma, kad Kryžiuočių ordinas sutelkė apie 32 tūkst. karių, kurie buvo geriau ginkluoti nei lietuviai ar lenkai. Liepos 15 d. šios armijos susitiko prie Griunvaldo.

Mūšį pradėjo Vytautas su Lietuvos pajėgomis, tačiau netrukus jam teko trauktis. Lietuvos kariuomenės traukimasis išsklaidė Kryžiuočių ordino karių gretas. Kartu į kovą stojo lenkai. Švedų istorikas Svenas Ekdahlis įrodė, kad lietuvių atsitraukimas buvo apgaulingas manevras (ačiū švedams!). Vėliau lietuviai persirikiavo ir netikėtai vėl smogė kryžiuočiams, kuriuos tuo metu ėmė spausti Lenkijos kariuomenė.

Ordinas patyrė didžiulį pralaimėjimą, po kurio niekados nebeatgavo savo ankstesnės galybės. Iškilmės, skirtos Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui, prasidės š. m. liepos 15 d. ir tęsis iki liepos 18 d. Norintys pamatyti naujai išrinktą Lenkijos prezidentą turėtų atvykti liepos 15 d., o viduramžių kovų dalyviai galės apsigyventi mūšio lauke visai savaitei.

Pabaisko mūšis (1435 m.). Prisiminkime dar vieną didį mūšį, kuris nėra susijęs su lietuvių ir kryžiuočių kovomis, nes abiejose kariaujančiose pusėse buvo lietuvių kunigaikščiai. Pabaisko mūšyje, įvykusiame 1432 m., susirėmė iš sosto nuverstas Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila ir naujai pasirinktas didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis. Švitrigaila surinko kariuomenę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėnų žemėse ir į pagalbą pasikvietė Livonijos ordiną. 1435 m. rugsėjo 1 d. įvyko mūšis tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio kariuomenių. Švitrigaila ir Livonijos ordinas pralaimėjo.

Pabaisko mūšis savo reikšme prilygsta Žalgirio mūšiui, nes šiame mūšyje Livonijos ordinas buvo galutinai sutriuškintas. Istorikas A. Šapoka rašė: „Kas buvo Tanenbergo (Žalgirio) mūšis prūsų kryžiuočiams, tas livoniškei ordino šakai buvo Ukmergės (Pabaisko) mūšis: jo galybė žuvo galutinai, ir jis jau niekada nebeatsigavo tiek, kad galėtų pradėti su Lietuva naują karą…“

Pats Pabaisko miestelis iškilo Pabaisko mūšio vietoje. 1436 m. Žygimantas Kęstutaitis mūšio vietoje pastatė bažnyčią ir padovanojo jai žemių. Aplink bažnyčią besikurianti gyvenvietė gavo Pabaisko vardą pagal lenkų kalbos žodį „pobojowisko“ , reiškiantį „mūšio lauką“. 2006 m. Pabaisko apylinkėse buvo atlikti kasinėjimai, ieškoma mūšio vietos ir žuvusių karių kapų, tačiau jie nebuvo sėkmingi.

Miestelyje pastatytas paminklas, skirtas Pabaisko mūšiui, o prieš kelerius metus buvo pradėtas sodinti Lietuvos kariuomenės 90-mečio ąžuolynas. 2010 m. – jubiliejiniai Pabaisko mūšiui, todėl kviečiame aplankyti Pabaiską rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, nusifotografuoti prie mūšio atminimo paminklo, aplankyti bažnyčią ir sodinamą ąžuolyną. Kai oras geras, išsimaudykite netoliese esančiame Žirnajų ežere. Išsamesnę informaciją apie šio mūšio jubiliejinius renginius paskelbsime kituose žurnalo numeriuose.

Rengiant šį straipsnį, buvo panaudota istorikų T. Baranausko, R. Batūros straipsnių medžiaga, Senovės baltų kovų brolijos surinkta informacija, pateikta dailininkės ir skulptorės Aušros Jasiukevičiūtės grafikos darbo „Žalgirio mūšiui 600″ kopija. Nuoširdžiai dėkoju istorikams, Senovės baltų kovų brolijai ir gerbiamai dailininkei už jų paramą rengiant šį straipsnį.

Juditos Norvilaites nuotr. Molavėnų piliakalnisTokia tapo Lietuva XVa viduryje po musiu su kryziuociais2820 Labučio nuotr. Mažieji keliautojai ant Molavėnų piliakalnio

DALINTIS