Kai hobis tampa darbu

Ona Nosevičienė

Nuotraukos iš Vytauto Kandroto archyvo 

Keliautojas, fotografas ir leidėjas Vytautas Kandrotas augo Kiškeliškių kaime, Prienų rajone, medinėje sodyboje ant kalvos, prisagstytos pušelių ir netoliese mėlynuojančių trijų ežeriukų: aklažerio, į kurį vargiai kas koją keldavo, Pečiauskų ežeriuko, o pro Kašonių gražuolį, garsėjantį kirų salomis, pėdindavo į mokyklą. Nuobodulys niekada nekankindavo, nes aplink pilna paukščių ir šiaip visokios gyvybės gamtoje. Buvo sovietmetis. Tėtis dirbo mechaniku, tad su sunkvežimiu sukardavo nemažai kilometrų ieškodamas reikalingų dalių kolūkio technikai. Po pamokų ir ypač per atostogas šalia vairuotojo visada atsirasdavo vietos dviem šviesiaplaukiams sūneliams Vytautui ir Gintarui. Įsikibdavo į rankeną priešais stiklą ir taip prastovėdavo visą kelią, prieš akis regėdami gyvą, įdomų filmą. Su šeima laisvalaikiu visi keturi sėsdavo į žiguliuką ir patraukdavo į Rygą, Gardiną, Lydą, dar nelankytus Lietuvos miestus. Šviesios atminties tėčio jau seniai nebėra, bet netyčia jo pasėta smalsumo sėkla sudygo – Vytautas, profesionalaus keliautojo karjerą pradėjęs prieš 10-metį, šiandien džiugina keliautojus ir pažinimo mėgėjus šimtmečio leidimu „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“. Knygos autorius akyse jau regi visus Lietuvos kelius ir miestelius, nors niekada neskaičiavo, kiek kilometrų įveikė per 10 metų. 2012 m. buvo išleista pirmoji oranžinė knyga, o šio šimtmečio leidimo du trečdaliai informacijos yra atnaujinta, tad teko gerokai padirbėti.

 Vartant solidžią ryškią knygą, apima džiaugsmas, koks didelis darbas atliktas, tik imk į rankas ir keliauk, tačiau pačiam turbūt nelengva buvo visą Lietuvą išnaršyti, viską nufotografuoti ir užfiksuoti?

Kai patinka, tai ir lengva. 10 metų keliauju po Lietuvą, tai mažai jau likę kampelių, kur nesu buvęs. O, be to, Lietuva sparčiai keičiasi, nuvažiavęs į tą pačią vietą randu naujovių. Pavyzdžiui, Trakų, reprezentacinės Lietuvos vietos, Salos pilis ta pati, bet dabar joje vakarais vyksta įspūdingai apšviesti koncertai, spektakliai, restauruotas Užutrakio dvaras ir parkas, atstatyta pusiasalio pilis, atsirado Angelų kalva.

Baigėte technikos universitetą, bet pasukote į leidybą ir kūrybą?

Esu baigęs verslo vadybą Kauno technologijos universitete. Ten sutikau žmoną Danguolę, esame kurso draugai. Baigėme Administravimo fakultetą, kuris dabar vadinamas Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetu. Taigi pervadinimas kainavo, bet dabar abu su žmona dirbame pagal specialybę (juokiasi). Kolektyve 20 žmonių, tad žinias yra kur panaudoti. Iš pradžių įkūrėme leidyklą „Terra Publica“ po Lietuvos veterinarijos akademijos stogu ir leidome viską, kas susiję su veterinarija: vadovėlius, mokomąją, pažintinę literatūrą. Viską išleidę galvojome, o kas toliau?

Patirtis jau yra, o romanų leisti nesinorėjo. Pasižvalgėme po lentynas, turizmo literatūros labai trūko, tai ir nusprendėme į ją susitelkti. Tada nusipirkau profesionalų fotoaparatą „Canon“ ir ėmiau keliauti po Lietuvą ir rinkti medžiagą leidiniams. Lūžis įvyko 2007 m., kai išleidome pirmus pažintinius leidinius. Gruodžio mėnesį kaip tik buvo mano kelionių ir leidybos apie Lietuvą dešimtmetis. Tad nesikuklindamas galiu pasakyti, kad jau esu kelionių po Lietuvą ekspertas.

Iš kur semiatės idėjų?

Kasmet stengiamės aplankyti tris parodas: Bolonijos vaikų knygų mugę, Londono knygų mugę  ir didžiausią Europoje Frankfurto knygų mugę.  O ir taip, viešėdamas užsienyje pasivartau leidinius, patyrinėju knygynus ir kartais sužinau daugiau informacijos nei iš parodų, kuriose  pvz., anglų leidėjai stato uždarus stendus, ir jei nesi iš anksto susitaręs, neįsileidžia, matyt, saugosi viską kopijuojančių kinų. Pats keliaudamas matau, ko trūksta. Svarstėme apie audiogidų leidybą, kurie užsienyje jau seniai yra, bet pamažu ir pas mus atsirado. Jei sugalvoju kokią idėją knygai, nuvykstu į Frankfurto mugę ir pamatau, kad daugelyje šalių ji jau įgyvendinta. Tad sunku ką nors naujo  išrasti, reikia tiesiog atsirinkti ir adaptuoti savo šalyje.

Vytautas Kandrotas naujų idėjų semiasi knygų mugėse

Kaip per dešimtmetį pasikeitė Lietuva?

Daug kas pabamba, kad trūksta tai kavinių, tai tualetų, bet pokyčiai vis tiek yra milžiniški. Jei daugiau keliautume po savo šalį, plėtotųsi ir infrastruktūra. Geras to pavyzdys Anykščių lajų takas. Per vienus metus atsirado kavinių, automobilių stovėjimo aikštelių ir kitko, ko reikia keliautojui. Vis daugiau žmonių turistauja. Pagal paskutinių metų statistinius duomenis, 51 proc. sudaro vietinis turizmas. Tai džiuginantis augimas, nes daugelyje šalių pagrindą sudaro vietinis turizmas. Užsieniečiai keliauja daugiausiai vasarą, per atostogas, o mes turime galimybę kiekvienu metų laiku, nes kaskart vis daugiau yra ką aplankyti visais metų laikais, pasisemti iš nuostabios gamtos, kuri kiekvieną sezoną vis kitokio grožio, kitokių spalvų ir drabužių. Pvz., sausio mėnesį į Trakų pilį nukeliauti ne tiltu, o ledu – tai visai kitas jausmas. Kalvaratas įvilioja sėsti į rogutes, išlietos aikštelės – įšokti į pačiūžas. Teko matyti, kaip italai krykštaudami ir pasislidinėdami traukia ledu iki pilies. Ledas jiems pasirodė ne mažiau įdomus nei pati pilis.

O su šeima turite mėgstamų vietų?

Darbo reikalais keliauju vienas, nes šeimai nebūčiau įdomus. Reiktų manęs laukti, nes aš turiu pasižvalgyti, rakurso įdomesnio fotografijai paieškoti, be to, rašau kelionės dienoraštį, kur pasižymiu kai kuriuos akcentus, tikrinuosi GPS koordinates.

Su draugų šeimomis turime tradicinę metų išvyką į Vištytį, kur jau 11 metų pirmą gruodžio savaitgalį kaimo sodyboje pasitinkame žiemą. Sodybą savo šventei rezervuojame iš anksto. Ten beveik visada gauname sniego, tarsi atidarome žiemos vartus. Klimatas keičiasi toje vietoje, kur prasideda Vištyčio regioninio parko kalvos, nuvingiuoja Dunojaus kalvynas, ten iškrenta sniegas, kai lietuvoje dar lyja. O 2010 metais buvo labai gražiai apledėjęs ežeras, gėrėjomės ir įamžinome nuotraukose tą pirmąją žiemos kūrybą.

Mėgsta iškylas baidarėmis

Jei išpuola giedresnė popietė Kaune, ir norisi trumpam įkvėpti oro – dažnai atsiduriame Ąžuolyne arba Raudondvario dvaro sodyboje.

Ilgesnius savaitgalius leidžiame pajūryje, Klaipėdoje draugų turime. Baidarėmis plaukiame, Kačerginės miškuose visa giminė dalyvauja orientacinėse varžybose. Per vaikų atostogas vasario mėnesį visa šeima važiuojame paslidinėti. Vasarą išsiruošiame į ilgesnę kelionę automobiliu po Europą. Šiemet sūnus Vytautas (ketvirtas dinastijoje) jau paliko namus, pradėjo Koventrio universitete studijuoti verslo vadybą.

Tad su kuo dabar keliaujate?

Šią vasarą jau keliavome tik trise. Žmona Danguolė – taip pat leidėja, vaikų knygų rašytoja, kartu dirbam – kartu atostogaujam. Dukrai, septintokei Karinai, 13 metų, mokosi Kauno jėzuitų gimnazijoje. Esame pamėgę Prancūziją. Jau nuo 2006 metų kone kasmet trims savaitėms leidžiamės į kelionę automobiliu po Europą. Galutinę vietą prie jūros ar vandenyno rezervuojamės iš anksto, o tarpiniame kelyje maršrutą dėliojame ekspromtu. Pasiimame palapinę, minimalią įrangą, ir nakvojame kempinguose.  Europoje – tai labai geras būdas, suteikiantis laisvę keliauti, neskubėti ir daug pamatyti.

Žmona Danguolė taipogi leidėja, vaikų knygų rašytoja

Prieš dvejus metus važiavome į Prancūziją per Vokietiją. Kai užėjo beprotiški karščiai, pakeitėme maršrutą, pasukome prie Švabų jūros, paskui link Reino krioklių, per Šveicariją, o karščiui nuslūgus keliavome savo maršrutu toliau. Šiemet buvome Provanse, važiavome per Veneciją: dukrai buvo gimtadienio dovana. Sustojome pusiasalyje už Lido di Jesolo, kempinge pasilikome mašiną ir kitą rytą į Veneciją įplaukėme laiveliu iš jūros pusės. Visai kitoks vaizdas ir įspūdis, nei įvažiuojant iš žemyno. Šiemet nukeliavome iki Marselio ir Arlio, o grįždami dar stabtelėjome prie Mijo ilgiausio Prancūzijos viaduko, kuris iškilęs 340 m aukštyje ir tęsiasi 2,46 km per Tarno upės slėnį Centrinėje Prancūzijoje.

Dažniausias tokios kelionės tikslas – Prancūzija. Vienais metais iki Normandijos ir San Mišelio, kitais metais – iki Luaros žiočių ir Bretanės, dar kitais – iki Bordo ir Pilat kopos buvom nusitrenkę. Tikiuosi kada nors prisėsti ir parašyti leidinuką keliautojams apie Prancūziją, nes jau nemažai susikaupė patirties keliaujant po šią šalį.

O kur ir kaip ilsitės tarp kelionių?

Dažnai važiuoju ten, kur komforto zona, – į tėviškę, nes ten telefono ryšys labai prastas. Norint ilgiau pakalbėti reikia kopti ant kaimyno kalnelio. Tik mama žino vietą namuose, kur reikia atsistoti norint susikalbėti (juokiasi).

Tėviškėje miėliausia. Kašonių raistelių gražuoliai

Abu su žmona esame leidėjai, tad tenka daug skaityti – tiek  rankraščių, būsimų knygų, tiek – gerai parašytų ir išleistų literatūros pavyzdžių. Tad keli šimtai puslapių per vakarą ištirpsta. Jaunystėje E. M. Remarkas buvo guru. Neseniai dar kartą perskaičiau jo knygas. Johną Irvingą mėgstu. Jodi Picoult gerai rašo. Skandinavų literatūra patinka. Paimu į rankas ir saviugdos knygų. Man nėra kančia atostogų metu „Derybų meną“ perskaityti.

Kaip paskatinti lietuvius dažniau keliauti po Lietuvą?

Manau, kad trūksta trijų dalykų: valdžios supratimo, vietinių žmonių iniciatyvos ir pačių keliautojų entuziazmo.

Turizmas yra lygiavertis sektorius, galintis kurti BVP, tiek iš vietinio, tiek iš atvykstamojo turizmo, trūksta politinių sprendimų formuojant atvykstamąjį ir vietinį turizmą. Kai išleidome pirmą kelionių vadovą „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“, atrodė, vieni kovojome už vietinį turizmą. Patys kūrėme radijo laidas, rašėme straipsnius, ir vežiojome žurnalistus po Lietuvą. Dabar tai daro Valstybinis turizmo departamentas, bet vis tik turėtų būti suformuota ilgalaikė valstybės turizmo politika, kuri nesikeistų pagal rinkimų rezultatus.

Antra, trūksta vietinių žmonių iniciatyvos, kai galėtų užsidirbti iš smulkiojo verslo, gamindami suvenyrus, maistą, kavą. Štai prie pat Aukštojo kalno žmogus užsitvėręs teritoriją tvora su užrašu „Privati valda“, turistai priversti apeiti aplink sodybą, kad pasiektų aukščiausią Lietuvos tašką. O juk galėtų atsiverti turistams ir pasiūlyti arbatos su pyragėliu ar vietinės gamybos suvenyrų. Svarstau, jei būtų sudarytos palankios sąlygos smulkiajam verslui ir jos nebūtų kaitaliojamos priklausomai nuo to, kas atėjo į valdžią, tada gal žmonės labiau imtųsi tokių smulkiųjų verslų ir tuomet būtų įdomiau keliauti Lietuvoje ir vietiniams, ir atvykstantiems.

Trečia, potencialūs keliautojai. Ta darbingoji visuomenės dalis, kuri šiandien Lietuvą išlaiko. Žmonės daug dirba, tikrai ne po 8 valandas, augina ir vežioja vaikus į mokyklas ir darželius, turi daug papildomų visuomeninių pareigų, jie tikrai pavargsta ir laisvu laiku mieliau renkasi pasyvų poilsį. Ir čia neišeina jiems priekaištauti…

Kokias penkias vietas jūs siūlytumėte parodyti atvykstantiems užsieniečiams:

Vilnius su senamiesčiu, Trakai, Kuršių nerija, Trijų Kryžių kalnas ir gamtos objektas: Dzūkijos miškai ir etnografija, Aukštaitijos ežerai arba Žemaitijos nacionalinis parkas su Platelių ežeru ir jo apylinkėmis.

Dzūkija

Kaip manote, ar popierines knygas nukonkuruos internetas?

Knygos turėtų išlikti. Tai universalus dalykas. Mūsų šimtmečio leidimas „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“ yra pritaikytas ir internautams. Visur yra nurodyti QR kodai, palengvinantys keliavimą – nuskaitoma reikiamos vietovės informacija telefone. Tiems, kurie mažai naudojasi informacinėmis technologijomis, patalkins popierinė knyga, kurią ir prie žvakės gali paskaityti, jei dingtų elektra ar išsikrautų telefonas (juokiasi). Kai 2011 m. buvau stažuotėje Prancūzijoje, buvo keliamas šūkis: štai JAV turi 12 proc., o Europa tik 6 proc. elektroninių knygų – reikia pavyti ir pralenkti. Tais pačiais metais Frankfurto knygų mugėje kas antra didžioji leidykla jau turėjo savo knygas elektroninėse skaityklėse, o po poros metų Frankfurte vienintelė leidykla, turinti savo skaitykles, buvo „Google“ kompanija, tačiau šalia reklamavo išsileidusi ir popierinį savo žurnalą. Geri dalykai niekada nemiršta, kol bus gyvas pasaulis. Pastebėjote, kaip atgimsta vinilinės plokštelės? Rašančių ir fotografuojančių žmonių visada reikia, o knygos yra patikimas šaltinis, turintis išliekamąją vertę. Internetas irgi jau tampa šiukšlynu. Prisibrauti iki kokybiškos informacijos vis sunkiau, nes ją užgožia reklaminiai skydeliai ir užsakomieji straipsniai.

Koks maistas keliaujant labiausiai įsiminė?

Esame išleidę knygą „Kulinarinės kelionės“. Joje pateikta 15 maršrutų su kulinarinėmis stotelėmis. Įžymūs žmonės (15 asmenybių) dalijasi savo šeimos receptais ir informacija, ką jų tėviškėse įdomaus pamatyti. Daugelyje Lietuvos vietų galima užsisakyti vietos maisto edukacijas, išmokti gaminti ir patiems pavalgyti. O pats niekada nepamiršiu nuostabaus kastinio, kuriuo gardžiavausi Bukantės dvarelyje, skonio. Kai aš atvykau fotografuoti, ten vyko edukacija, tai pavaišino ir fotografą…

Kokių nuotykių esate patyręs keliaudamas po Lietuvą?

Per vieną darbinę kelionę vidutiniškai tenka sukarti 500–700 km. Penktadienį išvykstu, o sekmadienį vakare grįžtu. Kiekvienoje kelionėje tenka patirti ir kuriozų, ir avarinių situacijų, kartais – rimtų dalykų nutinka. Vienoje alpleistoje dvarvietėje palikta iškasta 2 m gylio tranšėja buvo apaugusi žole, tai vos mašinos nepaskandinau. Kai fotografavau Salų miestelio bažnyčią, atėjęs prie paliktos mašinos radau ant jos daržovių krepšį. Močiutė, prižiūrinti bažnyčią, suprato, kad gerą darbą darau, ir taip sugalvojo padėkoti. Lietuviai – nuoširdūs, atviri, ypač vyresnio amžiaus, ir tą jų gerumą tenka patirti kelionėse.

Ką palinkėtumėte žurnalo skaitytojams?

Įsigyti oranžinę knygą ir leistis pasirinktu maršrutu po Lietuvą, atrasti ir pažinti savo nuostabią šalį, jei ir niekada nekeliavote, ryžtis šiam žingsniui. Juk po savo šalį visada lengviau keliauti, nėra jokio streso, sava kalba, savi žmonės, viskas žinoma ir pažįstama.

„Terra Publica“ kelionių po Lietuvą knygas geriausia įsigyti internetu tiesiai iš leidėjų www.terrapublica.lt, taip pat prekybos centrų knygų platinimo vietose ir knygynuose.

 

DALINTIS