Tolimas ir artimas… Sibiras

Rasos Čepaitienės tekstas ir nuotraukos

Šešiakojo briedžio krašte

Kokios asociacijos iškyla išgirdus žodį „Sibiras“? Veikiausiai amžinas šaltis, neaprėpiama taiga, meškos, tremtis gulagų baisumai? Susiruošus į kraštovaizdžiams skirtą tarptautinę mokslinę konferenciją, rengiamą „Sibiro vartais“ vadinamoje Tiumenėje, draugai net juokavo, kas galėtų ten važiuoti savo noru?

Nors Sibiras apima 77 proc. Rusijos Federacijos teritorijos, tačiau dėl gana atšiauraus klimato ir neišplėtotos infrastruktūros šios žemės iki šiol menkai įsisavintos – oficialiais duomenimis čia gyvena mažiau nei 30 proc. visų Rusijos gyventojų (apie 36 milijonus). Visgi pasiekti Vakarų Sibire įsikūrusią Tiumenę lėktuvu su persėdimu Maskvoje nesudarė didesnių keblumų, viso kelionė trūko apie keturias valandas. Tačiau vidinis susisiekimas oru šalyje vis dar šlubuoja, antai konferencijoje sutiktas kolega iš Tolimuosiuose rytuose esančio Vladivostoko namo buvo priverstas skirti… per Maskvą, nors tiesiai būtų nepalyginamai arčiau ir patogiau.

Mokslininkai iki šiol ginčijasi dėl šio didžiulio krašto pavadinimo kilmės ir įdomiausia, kad visos trys pagrindinės versijos atrodo pakankamai įtikinamos. Pirmoji jų skelbia, kad terminas „Sibiras“ yra kilęs iš tiurkiškos kilmės žodžio „sibėr“, t.y. „gražus“. Išties, gamtos grožis – didžiosios Sibiro upės, neparėpiami miškų plotai, ypač man patikę beržynai – bemat pakeri savo įstabumu. Tačiau, pasak antrosios – mongoliškosios – versijos, regiono pavadinimas kilęs iš žodžio „šibir“, t.y. „pelkė“. Tai irgi logiška, mat mongolai į šią sritį prasiskverbė iš pietinės pusės, kurią juosė dažnai neįžengiamos pelkės. Galiausiai trečioji, labiausiai paplitusi, versija kildina krašto pavadinimą iš nuo amžių čia gyvenančių Sibiro totorių savivardžio sabyrai, kuriuos pirmiausia ir sutiko užkariautojai rusai. Įdomu, kad rusiškai šio krašto pavadinimas turi moterišką formą, lietuviškai – vyrišką, atrodytų, išties labiau pritinkančią tokiam atšiauriam regionui.

Sibiras itin turtingas ne tik savo gamtos ištekliais – nafta, dujomis, miškais, kailiniais žvėreliais, vaistiniais augalais ir pan., – bet ir vietinių tautų bei kalbų įvairove. Be rusų, kurie į šias teritorijas ėmė veržtis jau ankstyvaisiais viduramžiais, o planingą užkariavimą pradėjo XVI amžiuje su kazokų atamano Jermako ekspedicija, šiuose neaprėpiamuose plotuose gyvenama virš trisdešimties tautų. Kai kurios jų – kaip antai nencai, tazai, kerekai – jau beveik išnykusios. Be to, sovietmečiu visos jos patyrė intensyvią rusifikaciją, kuri tęsiasi iki šiol, apie ką man papasakojo konferencijoje sutikta Vera iš Buriatijos. Šamanizmą ir budizmą praktikuojantys buriatai buvo laikomi labiausiai „pažengusiais“ iš čiabuvių, savotišku sibiriečių kultūriniu elitu, bet, paradoksas, dėl patirto didesnio spaudimo integruotis sparčiau ir nutautėjo, tuo tarpu kai primityvesniomis laikytoms kitų tautelių bendruomenėms pavyko išsaugoti daugiau tradicinės gyvensenos ir kultūros ypatumų. Antai Tiumenės apylinkėse gyvenantys mansiai, pasak juos tyrinėjančio jauno antropologo, kurio pranešimą girdėjome konferencijoje, iki šiol išliko be galo nuoširdūs ir patiklūs bei linkę viskuo dalintis su gentainiais, nes kitaip atšiauriomis sąlygomis tiesiog išgyventų. Kaip tokia gyvensena ir pasaulėžiūra skiriasi nuo šiuolaikinės individualizmą propaguojančios vakarietiškosios… Beje, prakalbus apie tautinį charakterį, prisiminiau, kaip klausiau draugės tiumenietės, kuo sibiriečiai yra kitokie nei likę rusai? Pagalvojus ji paminėjo ramumą ir santūrumą. Šie žodžiai pabendravus su vietiniais išties pasitvirtino. Tai išties  nepanašu į stresu ir lėkimu persmelktą gigantišką megapolį Maskvą…

„Būtinai nusipirk pakabuką su šešiakoju briedžiu“ – patarė viena konferencijoje sutikta kolegė, – „jis neša sėkmę“. „Iš kur čia toks keistas žvėris?“ – pagalvojau, bet paieškojus Tiumenės tautodailės parduotuvėse radau ne tik jį, bet ir mansių legendą, pasakojančią apie šešiakojį Dangaus galiūną, kurį tik savo atkaklumo ir neblėstančio užsispyrimo dėka pavyko pavyti narsiam medžiotojui. Briedis net savaitę nesileido pavejamas bei nušaunamas ir galiausiai sugebėjo išsiveržti iš persekiotojo gniaužtų, netekęs tik dviejų paskutinių kojų, taip virsdamas paprastu šiaurės miškų karaliumi.

Prisodrintas istorijos

Atskridus į Tiumenę pavakare jau temo, tad sunku buvo susikurti aiškesnį miesto įspūdį, tačiau mane pasitikusi čia gyvenanti draugė specialiai nuvedė į vieną pagrindinių gatvių, įamžinančią… Marytę Melnikaitę. Jai dedikuota ir ekspresyvios raiškos memorialinė lenta. Pasirodo, sovietinė didvyrė, kuriai skirtų gatvėvardžių Lietuvoje jau nebeaptiktume, vis dar atmenama Tiumenėje, kur ji buvo pasitraukusi karo metais, kaip ir Minske.

Aviliai Švč. Trejybės vienuolyno sode

Minską prisiminiau, nes, kaip ir ten, Tiumenėje pirmiausia į akis krinta tvarka ir švara. Neveltui šis miestas pernai buvo pripažintas geriausiai besitvarkančiu Rusijoje, o šios srities gubernatorius S. Sabianinas 2010 m. net tapo Maskvos meru. Švarios, nuolat tvarkomos čia ne tik gatvės bei viešosios erdvės, bet ir srities keliai, kas itin kontrastuoja su išmaltais kaimyninių sričių plentais. Matyti, kad čia pagarbiai žiūrima ir į architektūrinį paveldą – tiek į mums neįprastas – sibirietiškojo baroko stilių įkūnijančias – cerkves, tiek į muziejais paverstus XIX a. pirklių dvarelius, tiek ir į gausiai išsaugotas medines trobas su dailiais vietine „tiumenietiška“ drožyba puoštais langų apvadais. Bene įspūdingiausias sibirietiškojo baroko paminklas – miesto centre stūksanti Išganytojo šventovė, savo žaliais stogais ir baltomis sienomis su mažyčiais langeliais subtiliai primenanti Sibiro beržynus.

Šv. Sofijos soboras Tobolske

Beje, sovietinės ideologijos ženklų, išskyrus kai kuriuos išlikusius gatvėvardžius, pavyzdžiui, šalia šv. Trejybės vyrų vienuolyno tebeesančią Komunistinę gatvę, ir vadinamojo „Didžiojo Tėvynės karo“ paminklus, Tiumenėje nepastebėjau. O štai naujasis Antrojo pasaulinio karo memorialas nustebino. Didžiuliame bareljefe akivaizdžiai matyti sovietinės ir dabartinės istorijos politikos persiklojimas – štai Dievo Motina, iš aukštybių laiminanti į mūšį besiveržiantį sovietinį karį…

Mėgstama miestiečių ir svečių pasivaikščiojimų vieta – akmenimis grįsta Turos upės krantinė, besipuošianti bronziniais bareljefais ir skulptūromis, pasakojančiais krašto istoriją nuo mamutų medžiotojų laikų iki miesto ekonominio suklestėjimo – atsiremia į vieną iš Tiumenės simbolių – Įsimylėjėlių tiltą.

Rasputino namas-muziejus

Mamutų ir kitų iškastinių žvėrių kaulų krašte randama iki šiol. Iš jų daromos dailios miniatiūrinės skulptūrėlės, kaulinė juvelyrika ir pakabukai, kurių nebrangiai galima įsigyti vietinėse tautodailės parduotuvėlėse. Vieną tokį parvežiau sūnui, dar neseniai išūžusiam ausis apie mamutų, kuriais buvo tuomet susidomėjęs, gyvenimą ir klonavimo galimybes.

Konferencijos metu surengta ekskursija leido aplankyti ir už 250 kilometrų esantį Tobolską – istorija alsuojančią senąją Sibiro sostinę, vienintelį už Uralo esantį miestą, kuris turi kremlių. Šalia pastarojo stovi baltas šv. Sofijos soboras, kurį apėjus atsidūrėme ant skardžio krašto, nuo kurio atsiveria įspūdingas vaizdas į žemutinį miestą. Priešais kremlių esančią aikštę riboja neišvaizdžių baltų pastatų siena. Čia būta baisiojo Tobolsk-Central – katorgininkų perkėlimo punkto, sėkmingai naudoto ir GULAG‘o sistemos organizatorių. Šios sienos mena ir daugelio lietuvių kančias…

Caraičio gydymas-paveikslas Rasputino muziejuje

Pasirodo, griežtojo režimo kalėjimas čia veikė iki pat dešimtojo dešimtmečio, o neseniai šiose patalpose įkurtas Katorgos ir Tremties muziejus. Į Tobolską veda daugelio likimų gijos. Čia ir F. Dostojevskio katorgos vieta. Skvere rašytojui pastatytas paminklas. Kitas skirtas žymiam kraštiečiui chemikui D. Mendelejevui. Tobolske, prieš paskutinę kelionę į žiaurią lemtį Jekaterinburge, buvo laikoma ir paskutinio Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II šeima. Tai mena neseniai restauruotas pastatas.

Šios nuo Peterburgo ir Maskvos nutolusios vietos stebėtinai susijusios su naujausiai Rusijos istorijai itin reikšmingais įvykiais. Antai iš Tobolsko į Jekaterinburgą 1918 m. vasarą gabentos caro šeimos karieta priversta sustoti keisti arklius Pokrovskojės kaime, tiesiai priešais Grigorijaus Rasputino sodybą. Šią detalę savo dienoraštyje užrašys pats caras, o dabar šie jo žodžiai iškalti ant akmens priešais G. Rasputino muziejų. Pats namas jau, deja, nebeautentiškas, atkurtas. Mat baiminantis galinčių čia atvykti užsienio turistų 1980 m. – Maskvos olimpiados metais – ši sodyba, kaip ir Ipatjevo namas Jekaterinburge, kurio rūsyje 1918 m. liepą buvo itin žiauriai išžudyta caro šeima, neseniai paskelbta Rusijos stačiatikių šventaisiais-kankiniais, buvo nugriautas tuomet sričiai vadovavusio B. Jelcino įsakymu. Atstatytame name, kaip teigė gide mums pabuvusi jo savininkė, žlugus Sovietų sąjungai buvo įkurtas pirmasis privatus muziejus Rusijoje.

Tiumenė

Muziejuje esama tiek išsaugotų ar iš aplinkinių gyventojų surankiotų autentiškų Rasputinų šeimą menančių eksponatų, tiek ir iš viso pasaulio surinktų masinės kultūros ikona paversto „Sibiro žiniuonio“ atributų – nuo alkoholinių gėrimų iki prezervatyvų. Muziejaus šeimininkės tikslas buvo mums įrodyti, kad jos žymusis kraštietis anaiptol nebuvo joks girtuoklis ar mergišius. Priešingai, jis esą turėjo stebėtinų ekstratensorinių galių ne tik gydyti kraujo ligas, kas jį ir nuvedė į caro rūmus, kur nuo hemofilijos kamavosi paskutinysis Rusijos imperijos sosto paveldėtojas caraitis Aleksejus, bet ir numatyti ateitį, įskaitant caro ir savo paties baisią mirtį. Vienas egzotiškiausių muziejaus eksponatų – į akis nekrintanti, esą paties Rasputino turėta kėdė, kurią šeimininkė tvirtino turint stebuklingų galių. Pasėdėjęs ant jos bet kuris vyras esą įgauna neįtikėtinų jėgų, leidžiančių jam pasiekti trokštamą karjerą, šlovę, turtus, meilę ir t.t., neveltui ant jos sėdėjo ir būsimasis Maskvos meras… Deja, ši kėdė niekaip neveikia moterų…

Sulaužyti stereotipai

Kelionė į Sibirą išsklaidė keletą turėtų nesąmoningų stereotipų. Kad čia visada šalta (rugpjūčio pabaigoje Tiumenėje stabiliai laikėsi apie 27 laipsnių šilumos, kai tuo tarpu Lietuvoje buvo žvarbi ir lietinga savaitė). Kad čia visur taiga su milžiniškų neįžengiamų spygliuočių miškais (regionas tarp Tiumenės ir Tobolsko kraštovaizdžiu ir augmenija veikiau primintų Šiaurės Lietuvos lygumas, jei jos nebūtų taip numiškintos…). Kad Rusijos provincija baisiai apsileidusi ir skurdi (taip, išties, pasak taksisto, kuris pasigyrė išmaišęs visą šalį, itin iščiustinta, turtinga ir savo medinę architektūrą išsaugojusi bei gražiai prižiūrinti Tiumenė yra visiškai netipiškas Rusijos miestas, palyginimui, mačiau ir pakankamai purvinų, apšnerkštų ir baisių gyvenviečių, tokių kaip gretimoje Sverdlovsko srityje esanti Talica). Kita vertus, pakeliui į Tobolską beveik visą laiką veikė telefono ryšys ir internetas, o degalinės parduotuvėlėje buvo galima atsiskaityti kortele. Sugriuvo dar vienas – rusiško ir stačiatikiško Sibiro stereotipas. Čia dauguma vietovių ir ypač vandenvardžių aiškiai ne slaviškos, o tiurkiškos ar ugriškos kilmės. Pakeliui matėme ir ne vieną Sibiro totorių, kurie čia gyveno dar iki Jermako ekspedicijos, kaimą su mečetėmis.

Sovietmečiu regione buvo aktyviai plėtojamas žemės ūkis, bet dabar daugumą laukų jau susigrąžinusi gamta, jie pasidengę krūmokšniais arba jaunu mišku. Dėl gyventojų mažėjimo Rusijos provincija traukiasi, nyksta… Atstumai, mastai, gamtos ir vietinių kultūrų įvairovė bei grožis – čia įstabūs. Bet Sibiras – tai ir užkariavimų, gamtos išteklių negailestingo išnaudojimo, šimtamečių katorgos ir tremties „tradicijų“ vieta, savotiška Rusijos imperijos Australija. Pakeliui į Tobolską nekart kirtome istorinį Maskvos-Sibiro traktą, kuriuo buvo varomi katorgininkai. Tai ir mistikos bei paslapties žemė. Konferencijoje susipažinau su labai miela buriatų šamaniste, klausiau antropologų pranešimų apie vietinių genčių tradicinę gyvenseną, kuri, nepaisant rusifikacijos ir sovietizacijos, išlieka gaji iki šiol.

Stebėtinai daug čia ir lituanistinių motyvų. Tai ne tik litvinai – šaltiniuose po Livonijos karo minimi atvykėliai, nusipelnę Tobolsko amatų ir kultūros raidai. Ne tik 1831 m. ar 1863 m. sukilėlių, kurių buvimą čia liudija ne tik kapai, bet ir įspūdinga iš aplinkos raudonomis plytomis išsiskirianti katalikų bažnyčia, pėdsakai. Ne tik jau minėta M. Melnikaitės gatvė Tiumenėje. Bet ir vėlyvuoju sovietmečiu „komjaunuoliškų statybų“ vajaus metu lietuvių pastatyti ir vis dar gyvenami Surgutas ir Kogalymas. O juk apie tai beveik nieko nežinome…

Žuvis vardu Sūrelis

O dabar praktiškas klausimas – kokias lauktuves geriausia gabenti iš Sibiro? Prieš kurį laiką bičiulis baltarusis FB pasidalino savo pietų – bebrienos kotletų – nuotrauka, perspėjęs tuo potencialiai pasipiktinsiančius patiems “išsifrendinti”. Pasirodo, bebras baltarusiams yra toteminis gyvūnas, kurio valgyti nevalia, ten yra net Bebrų miestas – Bobruiskas… Šią toteminių tabu temą prisiminiau lauktuvėms apsipirkinėdama Tiumenės turguje, kur įsigijau ne tik žymiausios Sibiro žuvies – rūkyto muksuno, bet ir briedienos, elnienos, net lokienos kumpio. Pastarąjį neseniai panaudojome bulvių su voveraitėmis, rusiškai vadinamomis laputėmis – lisički – padažui. Beje, slavams lokys yra toteminis gyvūnas, kurio tikrojo vardo – ber – negalima minėti, tad jis keičiamas į „medaus žinovo“ (medvedj – tot, kto miodom vedajet) pavadinimą. Tąsyk grįždamos iš turgaus dar užsukome ir į japoniškos kosmetikos parduotuvę, kur rikiavosi ne tik veido kremai iš sraigės gleivių, bet ir su arklio taukais. Netikėtai pakuotė su žirgeliu mane kone nupurtė – nė už ką nenaudočiau produktų iš arklienos… Gal žirgas yra lietuvių totemas, juk neveltui turime Vytį?

Besidairydamos Sibiro gėrybių pusryčiams turguje įsigijome ir nedidelę žuvį syrok, t.y. sūrelį (Facebook draugai-eruditai bemat išaiškino, kad lietuviškai ši žuvis vadinasi peledė ir ji buvo atvežta į Lietuvą sovietmečiu). Su drauge tiumeniete, kuri ir buvo vedliu po šį egzotiškų skanumynų pasaulį, tuomet juokavome, kad ji, matyt, turi tapatybės problemų ir negali apsispręsti, kas esanti. Kita vertus, tai gali sukelti problemų ir žuvies nevalgantiems vegetarams… O gal ta žuvis kokia tai super duper šiuolaikiška, transrūšė, puikiai įsipaišanti į nūdienį lytinių ir visokių kitokių tapatumų takumo diskursą, kuriame nutrinamos ribos tarp žodžių prasmių?…

P.S. Jei pasitaikytų keliauti į šį slėpiningą kraštą, manau, brangiausias nesupyktų lauktuvių gavęs raktų pakabuką iš mamuto kaulo ar su lokio nagu, o brangiausioji – akiai neįprastos kaulinės juvelyrikos. O pagyvenusiems tėveliams neįkainojama dovana būtų įvairūs Sibiro brangenybės – kedro – produktai, pasižymintis ne tik gydomosiomis, bet ir kosmetinėmis, maistinėmis galiomis. O ką vežti vaikams, manau, jau supratote.

DALINTIS