100 000 kilometrų dviračiu

Tikslą pasiekia tas, kas eina link jo
H. Handzo (XVI a.)

Japonas Daisuke Nakaniši (37 m.) su dviračiu aplink pasaulį keliauja jau aštuonerius metus. Vieną ankstyvą šeštadienio rytą keliautojas pasiekė Vilnių. Lietuva jam – 74-oji šalis. Nutrūktgalvis pasiruošęs keliauti dar bent trejus metus ir tik paskui suks savo tėvynės link. Jo devizas – „Kelionės vardan kelionių“! Apie neįprastos „karjeros“ pradžią ir daugelį kitų dalykų kalbamės su Nakaniši.

Kada pradėjote šį grandiozinį turą?
Namus palikau 1998 m., kai man buvo 29 m., ir važinėju ligi šiol. Daviau sau žodį: kol neaplankysiu visų šalių – nenustosiu keliavęs. Tai mano sena vaikystės svajonė ir turiu ją įgyvendinti. Visos mano fizinės ir dvasinės jėgos nukreiptos šiam tikslui pasiekti.daisuke-nakanishi-be-galo-jautrus-ir-linksmas-zmogus.jpg O japonai jau tokie yra: jei ką užsibrėžė, trūks pliš pasieks. Džiugu, kad keliaudamas sutinku daug geranoriškai nusiteikusių, mielų žmonių, susirandu naujų draugų. Apie 500 bičiulių turiu įvairiausiose pasaulio vietose.
Per šį laiką aplankiau Šiaurės ir Pietų Ameriką, Afriką, Australiją, Pietryčių Aziją ir keletą Europos Sąjungos šalių, įkopiau į aukščiausias pasaulio viršukalnes: Europos – Monblaną (4807 m), Afrikos – Kilimandžarą (5895 m), Pietų Amerikos – Akonkagvą (6960 m), Šiaurės Amerikoje – Makinlį (6194 m). Sukoriau 100 000 km (trečdalį pusiaujo ilgio) ir džiugu, kad šį skaičių pasiekiau kaip tik Vilniuje.

Kas paskatino imtis šios, rodos, neįgyvendinamos užmačios?
Begalinis troškimas pamatyti pasaulį, jo grožį ir įvairumą. Juk visi esame jo vaikai ir taip norisi jį pažinti. Juk labai svarbu žinoti, kur tu gyveni. daisuke-netoli-nordkappo-norvegija.jpgTokį keliavimo būdą pasirinkau vien todėl, kad be galo mėgstu dviratį. Nuo pat mažumės juo apvažiavau visą Japoniją, visus kalnus ir klonius išridinėjau. Keliaudamas dviračiu, esi pats sau šeimininkas, nuo nieko nepriklausai. Pamatai kokį gražų vaizdą ir gėrėkis kiek nori, patinka kokia šalis – tyrinėk ją tol, kol pabos. Prie nieko nesi pririštas. Ta laisvė ir patinka man.

Bet juk keliaujant, nors ir dviračiu, reikia santaupų?
Vaikystėje gyvenimas buvo gan sunkus, rodės, keliauti galimybių nėra ir nebus. Įpratau kietai gyventi, tai mane labai sutvirtino. Iš tikrųjų visus sunkumus kuria tik mūsų protas. Jei negalvoji, nėra nei sunku, nei lengva, ir viskas tampa įgyvendinama. daisuke-kelyje.jpgSvarbu labai norėti, tikėti ir kantriai siekti. Taip ir aš nuo vaikystės svaičiojimų perėjau prie darbų.
Baigiau Osakos universitetą, įgijau ekonomisto specialybę ir kone šešerius metus kūriau planus, kaupiau išteklius ir brandinau idėją. Nors ir labai taupiau, bet po trejų keliavimo metų nieko nebeturėjau. Pajamos pasibaigė, bet ryžtas ne. Tariau: „Kad ir kas atsitiktų, turiu tai padaryti“. Ir tęsiu savo kelionę, apsinakvodamas miškuose ar apsistodamas pas gerus žmones.

Ką vežatės?
Mano senas patikimas dviratis „Velo Wood Bell“ tempia bagažą, sveriantį daugiau kaip 80 kg. Esu kaip sraigė su nameliu, kuriame yra visi man reikalingiausi daiktai: palapinė, viryklė, miegmaišis, drabužiai, atsarginės padangos, kurias per visą kelionę pakeičiau jau 64 kartus, kiti būtiniausi kelionės daiktai. Tai nelengva, bet nuo pat mažumės tam ruošiausi tiek dvasiškai, tiek fiziškai.daisuke-pasiruoses.jpg Bėgiojau, laipiojau po kalnus, daug keliaudavau su 50 kg sveriančia kuprine ant pečių, kartais kelias dienas skrandį pamalonindavau tik uogomis, žolelėmis, šaknimis.
Prieš pat žygį aplink pasaulį per 53 dienas klajonių po kalnuotą centrinę Japoniją sukoriau 4000 km. Dvasią grūdinau tūnodamas po lediniais kalnų kriokliais, savaitėmis apsieidamas be maisto. Ruošiausi rimtai, pasitelkdamas visą Japonijos mistikų jamabusi ir profesionalių karių žvalgų sinobi (nindzių) meno subtilybes.

Ką teko iškęsti, patirti…?
Šaltį, badą, nepriteklius, karus. Ypač sunku buvo keliauti Afrikoje, kur gentys pliekiasi tarpusavyje ir kartais tik per plauką išvengi kurioje nors kūno dalyje netikėtai įsikomponavusios paleistos užnuodytos strėlės ar mestos ieties. Čiabuviai pikti, atšiaurūs, paniurę, mąsto, kaip tave apsukti ar ką nors nugvelbti. malio-kalnai.jpgNenorėčiau tenai sugrįžti.
Mieliausia buvo Pietų Amerikoje, kur praleidau apie ketverius metus. Čilė, Peru, Ekvadoras, Bolivija ir kitos šio žemyno šalys priėmė labai šiltai. Kolumbijoje susitikau su Bogotos meru A. Mockumi, kurį džiaugiausi dar išvydęs ir Vilniuje. Buvo ir pavojingų akimirkų, kai sekdavo iš paskos plėšikai, tykodavo laukiniai žvėrys.
Žygiuodamas per Aliaską, įlūžau į properšą ir tik savitvardos ir ilgamečio darbo su savo vidinėmis galiomis dėka išlikau gyvas. Įsivaizduokite, šaltis – 30 °C, o aš vienas sniegynuose ir iki siūlelio permirkęs… Svarbu tokiu atveju neišsigąsti ir save įtikinti, kad viskas gerai. Tai labai sunku, bet praktikuojant, rengiant išgyvenimo žygius pasiekiama.keliones-metu-ypac-troskina.jpg
Mano Mokytojas K. Hiroku mokė: „Mes mirštame ne iš šalčio, troškulio ar bado, mes mirštame iš baimės“. Aš renkuosi ekstremalias keliones, vienišus kopimus į pasaulio viršukalnes, siekdamas įrodyti žmogaus dvasios didingumą! Kopiu vienas į kalnus, renkuosi sudėtingus maršrutus tam, kad savo pavyzdžiu įrodyčiau žmogaus galimybių beribiškumą! Nes tai, ką mes laikome riba, tėra tik proto išdava…

Kokių dar, keliaudamas per pasaulį, žygių esate surengęs?
Kopiau į keletą Alpių, Andų viršukalnių, išbandžiau savo tvirtumą Kenijos, Aliaskos kalnų masyvuose. Pasiekęs Amazonės upę (Brazilija) ir norėdamas pailsinti kojas nuo begalinio mynimo, pasidariau plaustą ir pasileidau pasroviui džiunglėmis. Nuplaukiau maždaug 6 000 km.ispanijos-kalnuose.jpg
Ketinu užsiropšti į aukščiausią Azijos ir pasaulio viršukalnę – Everestą (8848 m), turiu planų su šunų kinkiniu kirsti Grenlandiją, Kanadą ir Aliaską (iš viso 12 000 km). Kol gyveni, žmogau, tol svajoji. O nuo svajonių viskas ir prasideda. Grįžęs į Japoniją, turbūt parašysiu knygą, į ją sudėsiu visus savo klajonių vargus ir džiaugsmus.

Jums tenka daug ko atsisakyti…?
Norint gerai išmanyti vieną dalyką, tenka paaukoti kitą. Neturiu namo, mašinos, žmonos, bet turiu nenusakomą kelionių džiaugsmą.daisuke-gaminasi-valgi.jpg Nepritekliai grūdina, nuotykiai teikia patyrimą, gamtos didingumas ir žmonių šypsenos suteikia atgaivą. Tikiu, kad vienas iš civilizacijos plėtros bruožų yra nuotykių dvasia – žmogaus poreikis atsakyti į iššūkį. Slopinti tai ar neigti – reiškia ignoruoti įgimtą pažinimo jausmą. Nors visą gyvenimą toks nesiruošiu būti, tikiuosi po visų išbandymų grįžti į tėvynę, susirasti žmoną ir ramiai gyventi kokiame nors kalnų kaimelyje.

Kas Jums padeda ištverti kelionės sunkumus?
Tikėjimas savo galimybėmis. Daugybę kartų teko kovoti su nepakeliamu nuovargiu, prisiversti žengti žingsnį po žingsnio, minti dviračio pedalus. Ne kartą apimdavo neviltis ir noras viską mesti, bet susiimdavau ir eidavau pirmyn. daisuke-nakvyne-pamyro-priekalnese.JPGKai pavykdavo įveikti kelio sunkumus, nugalėti save ir bent truputėlį pajudėti savo tikslo link, jausdavau nenusakomą džiugesį ir pasididžiavimą savimi. Nėra nieko maloniau kaip mesti iššūkį sau.

Kaip jaučiatės Vilniuje?
Puikiai. Sutikau gana daug stiprių, šiltų ir draugiškų žmonių. Labai gražus jūsų senamiestis, daug bažnyčių, parkų. daisuke-pas-mus-namie.jpgVilnius – žalias, kalvų apsuptas miestas, šiek tiek panašus į senovinį Japonijos Kioto miestą. Be galo dailios merginos – tokių kitose šalyse retai sutiksi. Patiko Trakai, vyksiu į Kryžių kalną. Gardus maistas, skanus alus. Čia jau praleidau savaitę. Retai kada užtrunku taip ilgai. Man gera čia…

Kalbino Vytautas Nosevičius

DALINTIS