„Sukurti gerą fotografiją – Dievo dovana”, – sako Romualdas Požerskis, kuris ne tik intensyviai rengia fotoparodas, perteikia sukauptas žinias studentams Vytauto Didžiojo ir KTU universitetuose, daug važinėja po pasaulį, bet ir turi kitų pomėgių. Vienas didžiausių – keliauti po gimtąją šalį ir įamžinti jos vaizdus.
Sakoma, kas negauna kelionių viruso vaikystėje, vargiai vėliau suserga šia liga. O kaip Jums buvo?
Pirmosios kelionės prasidėjo 1961 m. su tėvais. Keliaudavome automobiliais. Išnaršėme visą buvusią Tarybų Sąjungą. Turėjome tokią didžiulę „Pobedą”, ten dar susikonstravome kelis benzino bakus, kad nepristigtume degalų. Anais laikais, būdavo, važiuoji važiuoji ir tik kokius 500 km pravažiavęs pagaliau aptinki degalinę. Taigi su tokia rekonstruota, patobulinta transporto priemone pasiekdavome tolimiausius užkaborius.
Prisimenu, sykį išsiruošėme iki Krymo, prisigaminome konservų, lašinių atsipjovėme ir išdardėjome. Tais laikais ir maisto buvo ne kažin kas. Tokia kelionė užtrukdavo apie mėnesį. Trys dienos pirmyn, trys atgal, na, ir keletą savaičių prie jūros. Ant mašinos stogo susikraudavome palapines, miegmaišius, kuriuos išsiskleisdavome tiesiai paplūdimyje. Žodžiu, propagavome laukinį, klajoklišką turizmą.
Ar sutikdavot panašių keliautojų?
Tais laikais, kai mes pradėjome, niekas apie tokį keliavimą nė negalvojo. Viena kita mašina pasitaikydavo. Žmonės buvo neišlepinti turistų, kiekvienas pasitikdavo išskėstomis rankomis. Tėtis sugalvojo maršrutą Karpatai-Odesa-Krymas-Kaukazas. Jį įveikėme bemaž per du mėnesius.
Keliaudavome stepėmis, dykumomis, kalnais, kokių tik nuotykių nepatirdavome. Sykį keliaujant Gruzija, šalia Turkijos pasienio mus sustabdė Kelių inspekcija, ir tėtis buvo su trumpikėmis. Gavo didžiulę baudą. Kelių patruliai niekaip nesuprato, kaip jis gali nieko nesigėdydamas važinėti su vienais apatiniais, „bekelnis vairuotojas”. Jie nežinojo, kad yra tokių viršutinių trumpikių.
Žodžiu, Gruzija, pasakų šalis. Dažnai ten vykdavome. Kelis sykius kirtome Gruzijos karo kelią, pasiekdavome net subtropikus, Batumio paplūdimius, Sočį, Suchumį. Drėgmė, karštis, egzotiniai tropiniai vaisiai. Pasuki kiek iš kelio, nupėdini iki bananų ar mandarinų giraitės ir prisiraškai pilną sterblę gėrybių. Vietiniams būdavome kaip ateiviai iš kito pasaulio. Po visų šių klajonių tėtis parašė tuo metu sulaukusią itin daug dėmesio knygelę keliautojams – Boleslovas Požerskis „365 maršrutai autoturistui”, 1968 m.
Varčiau Jūsų fotografijas susižavėjęs. Iš kur tas pomėgis viską įamžinti, užfiksuoti?
Pirmiausia tėtis fotografuodavavo, na, o vėliau tą estafetę perėmiau aš. Labai mano pasaulėžiūrą paveikė Jacko Kerouaco knygos „Kelyje‘‘ herojai. Tai legendinė knyga, savotiška bitnikų, hipių biblija. Joje skelbiamos 
idėjos įsitvirtino daugelyje to meto jaunų žmonių.
Pasiimdavome tą knygą į kuprinę ir pasileisdavome skersai išilgai Tarybų Sąjungos. Keliaudavome pakeleivingomis mašinomis iki pat Tolimųjų Rytų. Vėliau išmaišėme ir visą Europą. Bet, manau, ta meilė kūrybai, fotografijai bus paveldėta iš protėvių. Nerseniai atkūriau savo tėvų genealoginį medį, 11 kartų atgalios pasukau, sužinojau, kad Požerskiai net herbą savo turėjo. Atgaminau savo prosenelių nuotraukas, iki pat XIX a. prisikasiau. Praeities pažinimas labai sutvirtina. Be to, sužinai daug įdomybių apie savo giminę.
Kaip visur ir suspėjate? Girdėjau, kad neseniai lankėtės Amerikoje, grįžote su šūsniu fotografijų ir jau albumą spėjote išleisti.
Jau penktą kartą ten lankiausi. Buvau didžiuliame festivalyje „Degantis žmogus”, kuris kasmet vyksta Nevados dykumoje. Labai įdomus, tikrai fantastiškas renginys, atitinkantis mano sampratą, stilių ir pasaulėžiūrą. Žmonių dauguma nuo trisdešimties iki septyniasdešimties metų.
Dalyviai daugiausia baltieji. Beveik nėra kitų rasių žmonių. Buvo keli kinai, kurie antrą dieną pabėgo. Daugiausia amerikiečių, po to vokiečių (didieji aktyvistai), rusų, sutikome net keletą lietuvių. Išties pasakoti apie šį renginį, kaip aklam norėti apibūdinti spalvas.
Viso to, ką pamatai, neįmanoma perteikti žodžiais, reikia ten pabūti. Pernai festivalis vyko trisdešimt pirmą kartą ir vadinosi „Amerikos svajonė”. Šių metų tema „Evoliucija”. Renginys visada vyksta rugpjūčio paskutinę savaitę. Dalyvio mokestis – 300 dolerių, besiregistruojantys iki Naujųjų metų moka perpus mažiau – 120 dolerių. Tad dar galite suspėti. Beje, šiuo metu labai atpigę ir skrydžiai į Užatlantę.
Ką norima šiuo renginiu parodyti?
Amerikoje labai daug suvaržymų. Nudistų pliažai užspausti, negali viešai apsinuoginti, rankose jokių svaigiųjų gėrimų. Tad nors šiame festivalyje visi pagyvena, kas kaip nori. Gali ir alkoholį gerti viešai, ir nuogas vaikščioti… Šioje dykynėje spigina 40 C karštis, labai daug dulkių, smulkaus smėliuko, kuris patenka visur.
Čia labai arti pajunti posakį – „buvai dulke ir dulke pavirsi”.
Vienintelis išsigelbėjimas – išsirengti nuogai. Mes su Monika Požerskyte neturėjome dušo, tai vakare atlikinėjome ritualą: visą kūną šluostydavome drėgnomis servetėlėmis, išsitepdavome storu sluoksniu apsauginio kremo, užsitempdavome treningus ir eidavome miegoti. Tik tuomet galėjome kažkiek ramiai snūstelti. Beje, naktys gana šaltos, iki -5C. Naktį visur balta nuo šerkšno. Žodžiu, renginys puikus, bet ne visiems, tik patiems ištvermingiausiems. Net dalyvio anketoje pasirašai, kad pats atsakai už savo poelgius, sveikatą ir gyvybę. Šis festivalis – tai visų amerikiečių fantazijų, vizijų, svajų išsipildymas. Laisvas seksas, nemokamas viskis, vynas, alus, šokiai, vakarėliai ir kiti nevaržomi pasireiškimai. Maistas irgi nemokamas. Kas nors kepa blynus, būtinai tave pavaišins, pakvies vakarienės, alkanas neliksi. 
Žmonės visi be galo draugiški, atmosfera nuostabi. Visiškos laisvės ir absurdo derinys. Per šį trumpą laiką kiekvienas stengiasi parodyti, ką moka ir ką turi. Nuostabi erdvė ten tvyro.
O kaip Jūs iki ten nukeliavote?
Skridome į San Franciską, ten išsinuomavome automobilį ir po to su juo visą likusį laiką barškėjome po Ameriką. Savaitę praleidome šiame festivalyje, o kitą savaitę keliavome vaizdinga Ramiojo vandenyno pakrante. Vietoje įsigijome palapinę, miegmaišius, staliuką maistui pasidėti, drabužių. 
Pastaruosius kaskart keitėme, 
tik prisirenka dulkių, smėlio ir išmetame.
Įspūdingas Jūsų albumas iš to festivalio. Gerai, kad fototechnika atlaikė.
Labai gerai veikė šioje smėlio dykynėje visa aparatūra. Vaizdo aparatūra paskutinėmis dienomis šiek tiek šlubavo, bet visas dulkes ir smėlį iškračius, kitą rytą ėjo kaip sviestu patepta.
Kokį įspūdį paliko amerikiečiai?
Aišku, besišypsantys, nepraeis pro šalį nepasisveikinę. Toks jų formalumas. Tarkim, jei įeisi į liftą ir nepasisveikinsi, tai bus baisiausias įžeidimas. Bare sėdi šalia tavęs merginos, ir tik pažvelgus į jas, nusišypsos tau, bet tai visai nereiškia, kad jos nusiteikusios į tavo šio vakaro draugiją. Šypsotis jiems taip įprasta, kaip mums raukytis.
Labai daug psichiškai nesveikų žmonių
. Eis, eis gatve ir kad surėks nei šio, nei to, net pagaugai per visą kūną pereina. Apstu apkūnių žmonių, ypač Čikagoje, Los Andžele. Nutukimas amerikiečių rykštė. Maistas kažkoks netikras, valgai ir nejauti jokio skonio, lyg vatą žiaumotum. Pripūsti vaisiai, daržovės, mėsa, o suvalgę juos ir žmonės išsipučia. Gerai tik, kad yra iš ko rinktis. Daugybė kitų šalių virtuvių – malajų, japonų, kinų, meksikiečių neleidžia numirti badu ar išpampti kaip vietiniams. Amerikietiškas alus, kaip ir maistas, irgi klaikus.
O kaip Europa Jums?
Neseniai su žmona atradome Kroatiją. Keletas mūsų pamėgtų salelių kaip rojus žemėje. Kiekvienais metais ten vykstame automobiliu. Šilta jūra, mieli žmonės, nuostabūs paplūdimiai. Mus labiausiai apžavėjusios yra Chvaro ir Krk salos. Tai nuogalių vietos, ištisai nudistiniai pliažai, lagūnos, žodžiu, tikras malonumas.
Nei šunys garsiai loja, nei vaikai verkia, visi ramūs, draugiški. Pasiimame palapines, miegmaišius, lietuviško maisto. Keliaujame per Vengriją. Vieną naktį nakvojam kažkur Lenkijos viešbutėlyje, o kitą vakarą jau saulužę palydim prie Plitvicos ežerų. Pagal grožį Kroatija
gali rungtis tik su Norvegija. Savaitgalius dažnai leidžiame savo sodyboje Latvijoje ant jūros kranto, kur turime apie 1,5 ha. žemės. Sodybą įsigijome 1971m. Kai noriu atitrūkti ir pasinerti į laukinę gamtą, lekiu ten. Pats dengiau stogą šiaudais, tvarkau aplinką, klausausi jūros ošimo.
O po Lietuvą ar dažnai keliaujate?
Su žmona plaukiojame baidarėmis, važinėjame dviračiais. Praeitais metais plaukėme Merkine, tai nuotykių, tarsi būtume plaukę kokia Sibiro upe. Užgriuvę medžiai, sąšlavynai, krūmynai, uodynai. Kiek sykių perkėlinėjome baidares, išsitiurlinome iki ausų, susidilginome.
Užėjo siaubingas lietus, permirkome, sušalome, ir galvoju, kokio velnio tokiame amžiuje čia trenkiuosi, ar neturiu ką veikti… Bet grįžęs namo, apšilęs,
galvoji, kad visai ne taip blogai ten buvo, o svarbiausia, yra ką prisiminti. Auga anūkėlės, kai bus didesnės, pasiimsiu į kelionę po gražiausius Lietuvos piliakalnius. Kaip tik dabar ruošiu šį maršrutą. Aplink Kauną esu atradęs piliakalnių, didesnių už Gedimino pilies kalną. Yra labai daug dar neatrastų įdomių turistinių vietelių Lietuvoje.
Unikalūs Jūsų fotografijų albumai „Atlaidai”, 2005 m. ir „Atminties sodai”, kuriuose atskleistas žmogaus vidinio pasaulio grožis. Kaip jie radosi?
Užuomazga šių fotografijų – 1973 m., kai keliaudamas motociklu privažiavau vieną gražų Žemaitijos miestelį. Tuo metu ten vyko atlaidai ir pakliuvau, rodos, į visai kitą pasaulį. Vėliavos plazdena, varpai skamba, žmonės meldžiasi, visi pasipuošę, pasidabinę baltais drabužiais. 
Vaizdas nepaprastas. Atlaidai – tai ir mirusiųjų pagerbimas, susitikimas su giminaičiais, pasimatymas su senais bičiuliais, apmąstymas savo būties, gyvenimo prasmės. Tokie atlaidai būna kartą per metus. Nemažai pagonybės akcentų, tokių kaip valgymas, gėrimas. 
Visuomet pirmas šlakelis būdavo aukojamas vėlėms, dvasioms. Žmonės vėjo nugairintais veidais, suvažiavę su vežimaičiais, šalia pat arkliai, ožkos, gyvūnijos pasaulis. Nepaprasto gėrio aura, Dievo palaima supdavo šiuos žmones. Tokio tikėjimo be išvedžiojimų ir naudos, tokios pajautos šiais laikais jau nerasime. Fotografuojant labiausiai hipnotizuoja žmogaus veido šviesa, kuri daug daugiau kalba už sakomus žodžius apie išmintį ir tarpusavio palankumą, apie įgytą atsparumą vargui ir sielvartui. Fotografavau daugiausia gamtos apsupty, santykyje su gyvūnais, augalais, kitais žmonėmis, siekdamas atskleisti darną ir vientisumą. Baigiau atlaidus fotografuoti 1988 m., kai pasikeitė karta.
Kokie dar objektai traukia Jūsų įgudusią akį?
Labai mėgstu fotografuoti Lietuvą. Nėra laisvos dienos ar savaitgalio, kad sėdėčiau namuose. Susidarau kokį maršrutą ir pasileidžiu po dar nelankytas Tėvynės vietas. Labai smagu, kad šiais metais surengėte konkursą „Tapk tūkstantmečio keliautoju”, kuriuo skatinate pažinti ir atrasti Lietuvą. Pasirenku kokį objektą, įsidedu sumuštinių, kavos ir pirmyn. Didžiulė paskata keliauti, ir ,manau, kad kiekvienas pirmiausia turi pažinti savo namus, o tik po to žvalgytis už tvoros. Pasikalbu su žmonėmis kaimuose, aplankau viensėdžius, tiek atrandu naujo ir įdomaus. Man net geriausi kūriniai pavyksta Lietuvoje, būtent tokių kelionių metu. Kitur viskas nauja ir nepažįstama.
Kas Jums fotografija?
Niekada nesakau, kad mano fotografija meninė. Fotografijos esmė – sugebėjimas užfiksuoti realų vaizdą. Jei ta realybė yra įdomi, savaip svarbi, viskas jau yra, nieko daugiau ir nereikia. Jokių išsidirbinėjimų. Pavyzdžiui, fotografavau Sausio 13-osios įvykius, ir šie vaizdai jau yra brangūs, tai yra dokumentas, kurio niekas nepaneigs.
Fotografija turi atskleisti, daug daugiau pasakyti nei užrašas po ja. 
Mane labiausiai domina įvairiapusė fotografija. Kartu galiu fotografuoti aktus, atlaidus ir senelių namus. Turiu paveldėjęs kažkokią intuiciją, šeštąjį jausmą, kad bet ką fotografuodamas, ar aktą, ar besimeldžiantį žmogų, ar senamiesčio gatvelę, žinau, kad tai bus geras darbas. Bet iki to žinojimo turi praeiti ne mažiau kaip ketveri, šešeri metai. Kaip geras vynas turi subręsti, ir vaizdas subrandinamas. Kūrybinis procesas ilgas, tiek realizacijos, tiek suvokimo. Kiekviena fotografija turi savo priešistorę, savo legendą, savo nueitą kelią. Sukurti gerą fotografiją – Dievo dovana.
Kaip keičiasi fotografija?
Anksčiau norint gauti kokį vaizdą, tekdavo išryškinti juostelę, mirkyti vonioje negatyvus, kol pagaliau nuotrauka išvysdavo šviesą. Dabar viskas daug paprasčiau, tačiau kai per dieną daroma per milijoną ir dar daugiau kadrų, fotografijoje nebelieka vidinės energijos ir dvasinės šilumos.
Čia lygiai tas pats kaip malda. Jei bersi jos žodžius kaip žirnius į sieną, iš jos nieko nebus, ji niekur nenueis ir nieko nepasieks. Bet kokioje kūryboje reikia širdies, vidinių jėgų indėlio. Kitaip telieka vien tik forma, be jokio turinio. Man fotografija – tai „šviesoraštis” (iš lotynų k. „foto” – šviesa, „graphis” – rašyti), kur vaizduose „surašytas” mano kelias. Žiūrovas mano akimis stebi pasaulį. Tai mano pozicija, pasaulėžiūra.
Kokia Jūsų pasaulėžiūra?
Esame tikintieji. Krikštyti, priėmę šliūbą. Žmona gieda bažnyčios chore, ne sykį buvau audiencijoje pas popiežių Joną Paulių II. Apie gyvenimą, manau, kad nieko negalima gauti nė trupučio daugiau, nei yra duota. Nemylėsi aistringiau, nei tau duota, neturėsi daugiau turtų ar vaikų, negali padaryti daugiau fotografijų, nei yra duota.
Tad tai, kas yra tau duota, turi su kaupu panaudoti. Deja, duota ne visam gyvenimui, bet tam tikram laikui. Jei nemylėsi iki keturiasdešimt, penkiasdešimt metų, nemylėsi niekada. Aš geriausią savo fotografiją sukūriau iki trisdešimt metų. Taigi kūrybai man buvo duotas šis laiko tarpas. Viskas turi įvykti tada, kai turi įvykti, ir viską, kas skirta tam momentui, privalai išgyventi iki galo.
Kalbino Vytautas Nosevičius
