Neseniai Mokytojų namų svetainėje vilniečiams buvo pristatyta Pavilnių ir Verkių regioninių parkų tik ką išleista knyga „Abipus Neries”.(leidykla ARS VITA). Knygos autorė etnologė, liaudies šokių, dainų ir papročių gaivintoja, žygeivė Nijolė Balčiūnienė gausiai susirinkusiems vakaro svečiams tarė žodį apie vandens svarbą lietuvio gyvenime.
,,Juk ir pats Vilnius kūrėsi pagal Vilnios ir Neries vingius, net ir vardą sostinei davė tekantys vandenys, ir mes patys esame iš vandens”- kalbėjo autorė. Geografė ir aistringa žygių vilniečiams organizatorė bei vadovė per daugelį metų surinktą informaciją apie Vilnios ir Neries pakrantes, kitus Vilniaus vandenis, jų svarbą mūsų gyvenime ir sudėjo į šią patrauklią, dvelkiančią meile ir šiluma savo kraštui knygelę.
Į sceną vienos po kito kilo susirinkusieji, norintys pasveikinti autorę ir pasakyti savo pagiriamąjį žodį. Etnologė Gražina Kadžytė paragino dažniau iškeliauti iš namų, kad ir niūrų metą. Tik keliaudami galime pažinti savo šalį, kuri skirtingu metų laiku vis kitu rūbu apsirengia. Juk kur kitur, jei ne gamtoje visa atgaiva ir sveikata. „Nueini prie medelio, pasilenki prie žolynėlio, pasiklausai čiurlenančio upelio ir viską kaip ranka nuima, – susirinkusiems kalbėjo, žinoma kaip „pasakų bobutė” Gražina Kadžytė.
Botanikos instituto mokslininkas Romas Pakalnis priminė, kad kiekvienas gyvas organizmas gamtoje, taip pat ir vanduo turi savo dvasią. Kaip su ja elgiamės, tokie ir esame patys. Ir tai tiesa. Kiek mes daug galime pasimokyti iš gamtos! Juk tai storiausia atversta knyga, tik imk ir skaityk, semkis išminties!
Pagerbti autorės buvo nemažai atėję jos kartos žygeivių. Juk ji buvo viena iš žygeivystės judėjimo iniciatorių tais dar gūdžiais sovietmečio laikais. Tarė žodį ir jau legenda tapęs kalnietis, šių metų šviesuolis, nenuilstantis turiadų organizatorius kalnuose Algimantas Jucevičius.
„Kaip mes kitaip pažinsime save, savo šalį jei nekeliausime, jei nepuoselėsime to, ką turime, ir neugdysime naujų daigų. Savitvarda, valia, sveikata ir optimizmas, meilė ir atjauta viskam, kas gyva, visa tai duoda buvimas gamtoje, – kalbėjo kaip visuomet jaunatviškas Algimantas Jucevičius. Kiti kalbėjusieji garbūs svečiai pabrėžė, kad ši knyga padės kiekvienam atrasti gamtos ir kultūros lobius, slypinčius aplink Vilnių ir paskatins ne vieną visa tai išvysti savo akimis.
Kaip ir daugelis Nijolės Balčiūnienės organizuojamų renginių, taip ir šis, baigėsi smagiomis etnografinėmis dainomis, armonikos garsais, na ir be abejo šokiais.
Ištrauka iš knygos.
„Raistelis, Baraukos akis
Į šiaurę nuo Gulbinų ežerų tame pačiame dubaklonyje atrasime dar du mažus ežeriukus – Raistelį ir Baraukos akį.
Raistelis stebina savo gyliu: nors mažas, tik 1 ha, tačiau didžiausias jo gylis siekia net 7 m. Ežeras yra gilioje dauboje, šlaitai apaugę mišku, pakrantės užpelkėjusios. Didžiausia vertybė – šakotoji ratainytė, kuri dar taip neseniai sudarė 1-2 m juostą aplink visą ežerą. Tai ypač retas, reliktinis augalas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Pats mažiausias (0,13 ha) ir labiausiai nutolęs į šiaurę yra Baraukos akies ežerėlis. Jis užpelkėjęs ir panašus į nedidelę balą”.
