„Žvėrinčiaus“ dvasia

Žvėrys žino viską, tik negali pasakyti, todėl, jeigu jie išnyks, dings visos paslaptys.
M. Prišvinas

Nuvykti į „Žvėrinčių“, esantį Telšių urėdijos Eigirdžių girininkijoje, traukia daugelis dalykų. Pirmiausia – jo įkūrėjapetras-po-medziokles-salia-stovi-vilke-spygle.jpgs, miškininkas, medžiotojas, Lietuvos šamanas Petras Dabrišius. Pajutę nepaprastą jo parinktos ir sukurtos aplinkos energetiką, čia užsuka ne tik lietuviai, bet ir indėnai, šamanai iš Sibiro, Tuvos, Mongolijos, Tian Šanio kalnų.
Prie „Žvėrinčiaus“ vartų pasitinka ožkų būrys. petras-dabrisius-zverinciaus-seimininkas.JPGTuristų jos laukia dieną naktį. Ir visada alkanos – kiek duodi, tiek paima. O būrys afrikietiškų vištų kruopščiai surenka visas erkes aplink sodybą. Gali ramiai raičiotis žolėje be jokios baimės, kad įsisiurbs kokia kraujasiurbė. Taigi praveriame žvėrių karalystės, kurios istorija prasidėjo nuo vilkų, vartus. Petras ilgą laiką vilkus studijavo, juos stebėjo, ne vieną išaugino, tarp jų gyveno. Pilkių garbei net vieną svirną pavadino „Vilkyne“, kur susirenkama vakarais prie spragsinčios ugnelės pasidalyti išmintimi. „Vilkynė“ dar vadinama ir „Žinyčia“, juk čia ateinama gauti žinių. Šiuo metu Petras Dabrišius baigia rašyti knygą apie gyvenimą tarp vilkų.
„Viskas eina per gamtą. Toldami nuo jos, tolstame ir nuo savęs. Gamta tai mes, – greitakalbe išberia spindinčių akių energingas „Žvėrinčiaus“
petras-dabrisius-su-vilke-spygle.jpg šeimininkas. – Jei atitrūkstame nuo gamtos, iš po kojų sau išmušame pagrindą ir tuomet su mumis galima daryti, ką tik nori. Būdami be gamtos, nykstame ir mirštame“.
Žemaitijos simbolis
Svarbiausias „Žvėrinčiuje“ – meškinas Timofėjus. Jam jau 15 metų, sveria per 500 kg. Anot šeimininko, šis gyvūnas tobulas. 3 km spinduliu nuskenuoja aplinką, už 200 km jaučia kitą mešką, mato mirtį. Jei ruošiesi šauti į mešką, kaip iš toli tai darytum ir besistengtum, ji tai pajus ir tuoj pasislėps. Meška apdovanota vidine nuojauta, trečiąja akimi. Meškos gyvena apie 40 metų.petras-dabrisius-kabina-medu-meskinui-timofejui.JPG
Timofėjus – tikras Sibiro galiūnas. Jo gimtinė už Uralo. Buvęs cirko artistas, tad norint jį išvysti reikia stipriai paploti. Meškinas labiausiai mėgsta medų, gali jo suvalgyti labai daug. Gerai, kad Petras Dabrišius laiko per 100 bičių avilių. Taip pat mėgsta ir uogienes, įvairius tortus. Per dieną lepečkojis suėda kibirą trijų grūdų košės, kai kada paleidžiamas į mišką pauogauti. „Pas jį ateini kaip pas viršininką, – pasakoja apie savo augintinį Petras. – Priekiu įeini ir priekiu išeini. Ir būtinai atneši dovanų, nes be jų neišeisi…“
Meška – Žemaitijos simbolis ir totemas. zverinciaus-meskinas-timofejus.jpgDaugelį amžių žemaičiai, apsisiautę meškos kailiais, įėję į savotišką meškos būseną, transą, triuškino kryžiuočių galybę. Paskutinę mešką Žemaitijoje nušovė prieš 100 metų. Petro Dabrišiaus meška – vienintelė Žemaitijoje. Visi žemaičiai būriais lanko ją, džiaugiasi ir rūpinasi ja, nes mano, kad jei išnyktų meška, išnyktų ir jie. Neseniai ją perkėlė į dar erdvesnį aptvarą, kur yra žaidimų aikštelė, baseinas, erdvus kelių kambarių butas.
Vilkai ir stebuklinga terapija
„Žvėrinčiuje“ pagal hierarchiją po meškos seka vilkai. Jų gyvenimas labai panašus į mūsų. zverinciaus-vilke.jpgKonkrečios teritorijos, atsakingas vaikų auklėjimas, juos augina tiktai motina, viskas apskaičiuota. „Beje, tai ne mitas, kad vilkai žmonių vaikus vagia. Iš tikrųjų gali paimti, nes jų kraujyje – globoti silpną mažylį“, – sako eigulys. Jis jau nesistebi, kai vilkė, gavusi mėsos, pirmiausia pašeria kalės šunyčius. O kalė pirma savo skrandį prikemša. Vilkų organizacijai vadovauja stipriausias ir protingiausias. Jei esi vadas ir kažkur suklupai, tuoj pat esi keičiamas ir nueini ten, kur tau ir pritinka būti. Ne taip, kaip tarp mūsų žmonių. petras-dabrisius-su-vilke-serksna.jpgKai įsitvirtina, tai ir sėdi, nors ir nieko nesugeba. Vilkų įstatymai griežti, nors ir nerašyti…
„Vilkai visada gero ūpo, jei tik jų nevaikai, neuji. Jie monogamai. Vaikus atvedusiai patelei plėšrūnas tempia maistą, sergi, svetimo vilko neprileis prie savo urvo, o ir pats ten nekiša snukio; gerbia motiniškus jausmus“, – pasakoja šiuos gyvūnus itin mylintis ir save neretai su vilku tapatinantis Petras Dabrišius.petro-dabrisiaus-augintinis-vilkas.jpg
Visiems kamuojamiems depresijų, nemigos, nesibaigiančių problemų, stresų, pavargusiems gyventi yra paruoštas medis, o jame popierinis namelis. Žmogus įleidžiamas nakčiai, klausosi pilkių kaukimo, apmąsto gyvenimą, medituoja, o ryte išleidžiamas sveikas, švytintis, kaip naujai gimęs. „Vilkų terapija pagydo per vieną naktį. Daktarai vargsta, pluša metų metus ir be rezultatų, o čia žmonėms akimirksniu pranyksta visos problemos, lieka svarbiausia, kad esi gyvas ir sveikas“, – sako vilkų terapijos atradėjas.
Tylos salelė kasdienybės šurmulyje
„Žvėrinčių“ puoselėjantis P. Dabrišius nestinga naujų sumanymų. Jis jau mintija, kaip „Žvėrinčių“ paversti vieta, kur galėtų atvykti visi, kas nori įsijausti į tylą, skaityti, medituoti. Mokytojai čia atsiveža mokinius, nes tyloje jie daug geriau susikaupia ir įsisavina žinias. Ekologinis švietimas – vienas iš pagrindinių gamtos mylėtojo projektų.petras-dabrisius-jurtoje.JPG
Dar viena P. Dabrišiaus idėja – įsteigti daug žinančių žmonių susiėjimą. Čia jie bendrautų ir dalytųsi informacija.
Nepaprastos „Žvėrinčiaus“ vietos specialus-zverinciaus-vaisingumo-akmuo.JPG
„Žvėrinčiuje“ gydomos įvairios negalios. Štai vaikų negalinčioms susilaukti šeimoms gelbsti specialus vaisingumo akmuo. Reikia atsivežti lašinių, patepti jais akmenį, apačioje juos padėti ir užkurti laužą. Vis daugiau jaunavedžių įtiki paslaptinga šio akmens ir ritualo galia ir susilaukia palikuonių.
Šalimais žaliuoja norų medis. Anot „Žvėrinčiaus“ šeimininko, toks medis egzistuoja visuose tikėjimuose, visose tautose. Reikia atsivežti juostelę, sugalvoti norą ir ją pakabinti ant šakos. Bet, kad noras išsipildytų, turi būti pakabinta ne bet kokia skiautė, bet ilgai nešiotų tavo marškinių ar kokio kito tau artimo rūbo. „Prieš išeidami į karą, vyra, kad sugrįžtų sveiki, plėšydavo savo marškinius, esančius arčiausiai kūno, ir kabindavo ant medžio – palikdavo savo norą, energetiką. Žmonės neša kryžius ant Šiauliuose esančio Kryžių kalno, bet jei jis tik nupirktas ir padėtas iš vienos vietos į kitą, tai jis yra bevertis. Pirma tą kryžių pašventini ir panešioji kelerius metus ant savo krūtinės, tuomet gal jau ir bus koks poveikis“, – pažymi Petras.zverinciaus-noru-medis.JPG
O štai Trylikos akmenų šventykla sukurta tiksliai pagal šamanų geometriją. Kiekvienas akmuo atitinka mėnesį ir eina ratu, o viduryje rato – ritualinis medžioklio akmuo. Pasak Petro Dabrišiaus, akmuo yra gyvas, labai daug ką gali mums pasakyti, tereikia tik įsiklausyti. Žinodamas savo mėnesį, prieini prie savojo akmens ir ten regi savo ateitį.
Lietuvoje energinės vietos itin stipriospetro-dabrisiaus-13-akmenu-sventykla.JPG
Petras Dabrišius, lankydamasis Tuvoje, Mongolijoje, domėjosi šamanizmo tradicijomis ir įvairiomis jos atmainomis. Tačiau, jis sako, kad tose vietose stiprios energetikos nepajutęs. „Visai kas kita, kai apsilankau Šatrijos ar Birutės kalneliuose. Jie skleidžia didelę jėgą. Iš kur ji? Šie kalneliai yra labai lankomi. Ir kiekvienas, čia užlipęs, palieka savo energijos ir informacijos. Tuvių šventos vietos jau mažai lankomos. Tad jose pamažu dingsta ir energetika“, – pasakojo nemažai klajojęs po Sibirą „Žvėrinčiaus“ šeimininkas.petras-dabrisius-zverinciaus-gydomajame-13-akmenu-rate.JPG
Pasaulį pažįstame keliaudami ir lygindami. „Mes turėtume labai džiaugtis ir vertinti tai, kad gyvename Lietuvoje. Kodėl lietuviai, išvykę į Airiją, Britaniją, Ispaniją ar dar kur nors, rauda iš ilgesio gimtinei? Tai neišvengiama. Gal kartais čia, Lietuvoje, yra ir sunkiau, bet mus čia palaiko aplinka. O svetimame krašte svetima žemė žmogui negali nei ką pasakyti, nei jėgų suteikti“, – įsitikinęs P. Dabrišius.
Štai dar keletas Petro Dabrišiaus minčių, išsakytų besikalbant jurtoje
Gyvenimas visiškame gamtos prieglobstyjezverincius.JPG
Pagonis yra visai ne mūsų vardas. Jis atėjęs iš graikų kalbos ir reiškia runkelį. Pagonys – žmonės, gyvenantys už dvaro, už tvirtovės, t. y. kaimiečiai. Geriau tiktų sakyti senasis tikėjimas. O kas tai yra? Pavyzdžiui, žmogus ateina kirsti seną ąžuolą ir prašo leisti jį nukirsti. Ir tai labai gražu, nes medis yra gyvas. Jis nedievina medžio, nesimeldžia jam, Dievas yra viršuje. Mane tėvai pakrikštijo ir aš esu krikščionis. Vienas Dangus, vienas Dievas.
Kiekvienas žmogus turi gyventi ten, kur jo šaknyszverinciaus-stebetojos-ozkos.JPG
Jei žmogus palieka savo šaknis, jis tampa dulke. Visi, kurie emigruoja, pasak šamanų, yra dulkės. Tai labai negerai. Lietuvis niekada nebus afrikiečiu, nors ir kiek gyventų šalia juodaodžių. Jei čia gyveno tūkstančius metų tavo protėviai, tai ir tau čia tinkamiausia terpė gyventi. Visos dvasios tave čia saugo ir globoja. Žmonės priima svetimus tikėjimus. Bet kaip tu gali melstis kitiems dievas, kai savuosius turi?
Mes esame šiauriečiai, mums reikia valgyti mėsą zverinciaus-gydomoji-skaistykla-kurioje-ne-vienas-pagyja.JPG
Toliau į pietus nuo mūsų galima ir nevalgyti mėsos. Šiaurės ir Pietų takoskyra yra baltasis zuikis, kuris pas mus gyvena. O štai Lenkijoje ir Vokietijoje jau nebe, ten jau galima apsieiti ir be mėsos. Nevalgydami mėsos, mes galime pakenkti savo palikuonims, savo genetikai. Japonui pakabink paltį lašinių – jis numirs iš bado… Svarbu žinoti, kas esi. Rusai geria tūkstančius metų ir visi gyvena, o štai indėnai, čiukčiai per porą metų prasigėrė…
Stebite, kaip vilkai augina savo jauniklius, o ką manote apie dabartinį mūsų vaikų auklėjimą?
Auklėjimas yra gamtos taisyklė. Mes visi viską žinome. Gimėme su tuo. Dabar kuriamos visokios instrukcijos, kaip reikia auklėti, kaip maitinti vaikus. zverinciaus-gydomieji-akmenys.JPGBuvo pas mane apsilankiusi vaikų darželio auklė iš Amerikos. Pasakojo, kad tenai nurodyta, jog vaikui reikia duoti jogurto su cukrumi. Ir duoda ji, kaip nurodo, nors vaikui ir blogai nuo to saldaus jogurto… Sakau, duok to jogurto be cukraus, ji sako negalinti taip daryti, nes parašyta, kad reikia su cukrumi… Taip elgdamiesi mes atsidūrėme prie išprotėjimo ribos.
Tai pasaulis išnyks, o mes visi išeisime iš proto?zverinciaus-gyventoja.JPG
Pasaulio pabaigos gal nebus, bet pagal pranašavimus kas trečias, ketvirtas mirs nuo ligų. Sėda į smegenis informacijos gausa. Jei mes nemokėsime atsirinkti ir jos pašalinti, sugriūsime iš vidaus. Žmonės be vaistų negalės gyventi.
Neseniai čia stovyklavo studentai iš Europos. Prisižiūrėjau visokiausių vaizdų. 24 metų danas gydytojas nepaneša kibiro vandens… Jie visiškai nusilpę, į žmones nebepanašūs, jie šliaužia, nebepaeina. Nebeturi visiškai energijos. Jiems niekas neįdomu.
Atvažiavo jaunieji ūkininkai iš Danijos. Visai tuščiomis akimis, apsiblausę, jokios energijos, kaip bananai. Ir tokių pas juos labai daug. Pas mus ateina senas žmogus, tai jam viskas įdomu, akys žiba, net žolę nusiskina pažiūrėti, kaip atrodo. Toks žmogus pilnas gyvenimo džiugesio, energijos.zverinciaus-gydomasis-akmenu-ratas-sukurtas-samano-petro-dabrisiaus.JPG
O kodėl vakariečiai tokie pridusę?
Jie išsunkti informacijos gausos, atimta jų gyvybinė energija dėl netinkamo maisto, gyvenimo būdo. Seniau buvo tikėjimas, dabar jį pakeitė pinigai. Atrodo, turėsi daug pinigų, gerą mašiną, namą ir būsi laimingas.stebuklingasis-noru-issipildymo-medis-zverinciuje.JPG Bet esmė visai ne tai. Tuose namuose nėra dvasinės šilumos. Gal kažkam pasirodyti, kažką įrodyti. Tai sunki ir beveik neišgydoma liga.
Viso ko priežastis – nutolome nuo gamtos
Kertame miškus, teršiame, į upes pilame visokį brudą. O juk gamta esame mes patys, išnaikinsime ją, išnyksime ir mes patys. Seniau net šlapintis ant ugnies drausdavo, nes suvokė, kad viskas labai susiję. Dabar atvažiuoja, prisigeria, įsijungia galingiausią aparatūrą, net visas miškas dreba. Atvažiavau aš, karalius…. Mes esame tas kirminas, kuris graužia žemę, naikina ją. Naikindami savo namus, kuriuose gyvename, silpstame, nykstame ir mes. O gamtos pokyčiai labai stiprūs ir akivaizdūs. Ir ne į gerą.
Bet jūs stiprus, energingas, linksmas, kaip jūs gyvenate?vartai-i-legendini-petro-dabrisiaus-zverinciu.JPG
Žvelgiu į pasaulį džiugiai. Kai kurie žmonės vaizduoja labai rimtus, vaikšto surukusiais veidais, į gyvenimą žvelgia rimtai, mano visur einantys Nr. 1. Jie įsivaizduoja labai daug nuveikę, padarę, bet visi jų darbai pagaliau susiveda į nulį. Jei tu įsivaizduoji labai daug padaręs, reiškia, kad tu nieko nepadarei, o jei tu nieko, atrodo, nepadarei, tai labai daug padarei. Pas mane „Žvėrinčiuje“ apsilanko žmonės, padėkoja, ir užtenka. 13-akmenu-sventykla-zverinciuje.JPGNekurpiu grandiozinių planų, tiesiog gyvenu, ir tiek. Kiek turiu pinigų, tiek pakanka. Mūsų gyvenimas – tai akimirka, palyginti su visata. Čia esi, čia tavęs nėra. Tik mums atrodo, kad jau labai ilgai gyvename ir esame čia šeimininkai. O iš tikrųjų čia esame tik svečiai, atėję labai trumpam. Palyginti su paraleliniais pasauliais, mūsų metai žemėje prilygsta vienai dienai anapus.
Kokia žmogaus paskirtis šioje žemėje, dėl ko jis gyvena?
Pirmiausia žmogus turi gyventi dėl tautos, paskui dėl giminės, paskiausia dėl savęs, sau turi skirti visko mažiausiai. Dabar viskas atvirkščiai. Žmonės tiek visko grobiasi, kad, rodos, gyvens tūkstančius metų. Kiek tu bekauptum turtų, kiek besiektum postų, vis tiek už pinigus nenupirksi nei sveikatos, nei džiugesio, nei meilės, nei ramybės.mistinis-gydomasis-petro-dabrisiaus-akmenu-sodas.JPG
Kaip susikurti tą dvasinę ramybę?rytas-zverinciuje.JPG
Svarbiausia, vidinė būsena. Jei vidus bus sukiužęs, pilnas nešvarumų, sirgs ir kūnas. Vienai kaimo moterėlei buvo vidurių vėžys, paskutinė stadija. Gal savaitė liko gyventi. Pažiūrėjo daktarai, sako, jau nėra ką čia bedaryti, šiek tiek prapjovė, dalį žarnų išmetė, užsiuvo ir sako jai, eik ir gyvenk, išmetėme tavo vėžį. Ji išėjo, pasitaisė ir iki šiol gyvena. Vėžys išnyko be pėdsakų. Labai svarbu mąstymas, vidinė nuostata. Kaip sakoma, jei tavo vidus stiprus, švarus, sargyba puiki, jokia liga nepateks. Mes savo savigydos ir kitų vidinių galių išnaudojame tik 5 proc., 95 proc. lieka nepanaudota….
Labai svarbu žmogaus sveikatai ir tinkamas darbas, jūs spindintis, matosi, esate savo ratuose….
Taip. Tai itin svarbu. Visi mes atėję čia su paskirtimi. Jei tu darai savo darbą, visiems labai daug naudos. Jei tau Dievas davė tai daryti šioje žemėje, turi tai atlikti iki galo dorai ir sąžiningai. ozkos-zverinciuje.JPGKitaip susirgsi, kentėsi. Tvirtai žinau, kad viskas šiuo gyvenimu nesibaigia. Pažvelkime į gamtą, žolė nuvyto, pavasarį vėl išaugo nauja, medis nudžiūvo, žiū – jau kitas jo vietoje išaugo.
Atvyksta iš įvairiausių šalių gyvenimo prasmės ieškotojų, filosofų, keistuolių, šamanų. Žmonės džiaugiasi, šypsosi, juokiasi, palieka daug teigiamos energijos, o aš renku tuos „dėkui“, kemšu į maišus ir kabinu ant šakų. Visa tai kuria tam tikrą sakralią erdvę, daro tokią Žvėrinčiaus salą, kur žmonės suvažiuoja pasisemti energijos, geros nuotaikos.zverinciaus-pramogu-centras.JPG
Šamanams patinka čia esanti stipri energetika?
Visa Lietuva jiems patinka. Ypač domina mūsų gamta, jos dvasios. Kas septyni kilometrai alkakalnis, piliakalnis, šventykla. Mūsų žemė nusėta šventomis vietomis. Pas juos tikrai mažiau tokių vietų. Chakasijoje važiuoji 200 km ieškodamas švento kalno ar medžio. Ir mūsų žyniai ne ką silpnesni buvo nei Sibiro šamanai. Daugelis jų dirba su protėvių dvasiomis, turi regėjimo dovaną. Nuvažiuojame su jais iki piliakalnių, senų vietų, sugriautų šventyklų, jie papasakoja, ką ten mato. Bet tokių labai reta. Dauguma apsimeta, mato tik pinigus, kažkokius seminarus veda, kažką įrodinėja. Žodžiu, nieko gero. Verslas, ir tiek. Kur prasideda pinigai, pasibaigia tikėjimas. Tikėjime pinigų visiškai negali būti.
Šamanai mato, bet kažkada ir mes turėjome tą matymą?zverinciaus-seimininkas-samanas-petras-dabrisius-jurtoje.JPG
Turėjome matymą, jausmą, bet viską praradome, net skonį prarandame. Kuo toliau, tuo blogiau girdime. Gadiname klausą triukšminga, trankia muziką, beveik kiekvienas vaikas su ausinukais, klausa sutrinka ir neatsistato. Seniau neturėjome telefono ir žinojome, kas kada iš kur atvažiuoja. Jausmai mūsų buvo dar ne visai užakę.
Bet jūs matote?zverinciaus-jurta-suresta-pacio-samano-petro-dabrisiaus-rankomis.JPG
Matyti man padeda ir ši vieta. Ji pilna energijos. Kai klajodavau Pamyro kalnuose medžiodamas metų metus itin paaštrėdavo visos mano juslės. Nusileidęs nuo kalnų į lygumas žvelgdavau į žmones ir matydavau, ką jie galvoja, ką mąsto, kokie jų rūpesčiai, kėslai, užmačios ir džiaugsmai. Buvimas gamtoje labai išvalo visus jutimo organus. Svarbu kiekvienam pagal galimybes kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, įsiklausyti į jos garsus ir tylą. Ją gerbti ir mylėti, nešiukšlinti, nes viskas atsigręš prieš mus pačius.

Vytautas Nosevičius

Nuotraukos Vytauto Nosevičiaus ir Petro Dabrišiaus 

keliones_pramogos468x60.JPG

DALINTIS